Na ką, Kalėdos jau praėjo. Paskutinę Dovydo dovaną jau įteikiau. Belaukiam tik naujųjų metų, neaišku kur.. Greičiausiai, ekotroboj.

Rytoj išvažiuojam su šeima į Smokie koncertą Vilniuje. Ne svajonių grupė, bet irgi gera pramoga.

O visi bliuzo ir roko naktų savanoriai yra  kviečiami į bendrą savanorių tūsą sausio 4 Vilniuje. Kaip ten patekt?
Visgi gyventi kaime užknisa.

Metas pasisveikinti

Taigi, labas.. ;)

Seniai berašiau, bet kai esi užsiėmęs atleistina, ar ne?

Metų pabaiga - sunkus ir pralekiantis etapas. Nė nepastebi, kaip greitai prabėga gruodis ir visos šventės, po kurių seka žiemos depresija. man patinka Kalėdos, patinkas džiuginti kitus ir apie juos galvoti, patinka apsikabinti, kad būtų šilčiau, patinka karštas vynas. Vasara šio žavesio neturi..

Mano gyvenimą buvo užvaldę mokslai, ruošimasis Kalėdoms, bei de.Žavu pasirodymai. Su mokslais tai nieko gero, na kaip visada: stengies kaip geriau, gaunas kaip visada.. Kalėdoms pasiruošta puikiai, pinigų netrūko, idėjų, manau, irgi, o ir laiko atradau. Na o de.Žavu pasirodymai buvo jėga, kiekvienas užsidirbom po 100lt ir tai mūsų pirmieji atlyginimai už sunkų ir varginantį darbą. Nors vaikų nemėgstu ir su jais nemoku bendrauti, manau, visa tai po truputį keičiasi - gal pradėdu juos pažinti? Visgi savaitę su jais bendravau, net susidraugavau su keliais. Šiaip daug nuotykių būta. Džiaugiuosi sudalyvavusi nors vienam mūsų studijos renginyje, nes neaišku, ar teks kada vėl pasirodyti.

Šį įrašą rašau iš savo naujojo kompiuterio. Pagaliau nebeteks naudotis tuo, aštuonių metų senumo laužu, kuris, beje, kaip savo amžiuje, gan gerai dar veikia ;D Pagaliau greitai užkraus youtube ir nebereiks laukti 13 minučių, kad pajungtų delfi.

Kalėdos tai metas, kai nesinori nieko tik šilumos ir jaukumo. Jokių balių, stiprių gėrimų, šokių, net ilgų kelionių nesinori, tik šiltai ir ramiai pabūti su artimaisiais su karšto vyno taure.

Su Kalėdom, draugai ir artimieji. Meilę ir šilumą dovanoju jums.

Išgyvenau asmeninę poliarinę naktį...

Po dviejų mielų filmų miegoti nuėjau tarp 4 - 5 a.m. 
Po kurio laiko pabundu, žiūriu - vis dar tamsu, o aš jau išsimiegojusi. Kas čia per velnias? Žvilgteliu į laikrodį - ogi 5 valanda. Gan logiška. Kyla klausimas: ryto ar vakaro? Pasimetu, prisimenu kiek daug visko spėjau susapnuoti. Kaip ir norėtųsi miegoti toliau ir šitaip sugrįžti į paskutinį sapną.. Tuomet pažvelgiu į duris - pravertos. Prie pravirų durų aš niekada nemiegu, vadinasi, mama buvo įėjusi. Atsikeliu, tamsiame koridoriuje aptinku, kad mamos durys uždarytos, nors, kai nuėjau miegoti, lyg ir buvo atdaros.. 
Tuomet blankiai tarsi per migla prisimenu, kaip šviesiu paros metu mama mano kambaryje man aiškina, kad kažkur išeina ir kad pusryčiam suvalgyčiau savo, vakar pasidarytus sumuštinius.. Bet tai buvo iš tikro ar tik vienas iš mano sapnų?
Patekusi į kitą tamsų kambarį, apgraibomis surandu telefoną ir atrandu praleistas 3 žinutes bei 17:07 p.m.
Staigiai uždegu šviesą.  


WTF?

Music is my key

Aš be protiškai pasiilgau gyvos muzikos!
Bandėm su Sima paklausyt "Skylės" - pavėlavom.


O, kad į kokį festivalį..

Man verkiant reikia kokio gitarinio - bosininio - būgninio koncerto.


John Frusciante - Unreachable.mp3


**Reik taupyt grašius kitiem metam - Tokijui arba Rio de Žaneirui..

Everything sucks..

.. kai esi dvyliktokė.


Kur stoti? Ten ar šen?


Kaip išmokti viską vienu metu egzaminams?


Kaip atsiriboti nuo oro keliamų blogų emocijų?


Kaip subręsti savarankiškam gyvenimui? Kaip išmokt nevėluoti ir atsikelti ne tik per pietus?


Kaip pradėt sveikai maitintis?


Kaip imti ir kažką padaryti, naudingo visuomenėj?


Kaip neeikvoti laiko be reikalo?!


Ką veikti laisvu laiku?

                           Everything sucks. Honestly.

Muse - Time is running out.mp3

17:07
Aš: Klausau.
Mamytė: Labas. Namuose?
Aš: Aha..
M: Tėvas dar neskambino?
Aš: Am, ne.
M: Turiu tau nelabai smagią naujieną. Senelis šiandien mirė..
Aš: Hm.
M: Susikrauk daiktus, daug neprireiks, bet pasiimk ką nors ir ryt su tėvu važiuosit į Rokiškį. Gerai?
Aš: Turbūt.


17:24
Aš: Klausau.
Laura (pusseserė): Labas, kaip sekas?
Aš: Hm, neblogai sekasi. Normaliai. Kaip tau?
L: Gerai. Žinojai, kad senelis mirė?
Aš: Aha, žinojau.
L: Atėnė su močiute buvo susitikusi, tai sakė, širdis sustojo. Gaila kaip.
Aš: Nu jo. Bet jau senas buvo. Bent tiek.
L: O tu atvažiuosi? Tavo tetis sakė atvažiuos rytoj..
Aš: Nežinau, gal atvažiuosiu.. Manau, kad atvažiuosiu.
L: Na tai iki.
Aš: Iki pasimatymo.


17:36
Aš: Klausau.
Atėnė: Labas, čia Atėnė skambina.
Aš: Labas, žinau.
A: Ką veiki?
Aš: Klijuoju.
A: Ką?
Aš: Darau tokį darbelį iš iškarpų.
A: Mmm, įdomu. Einu dabar pas močiūtę. Žinai, kad senelis mirė?
Aš: Jo, žinau.
A: O kodėl tu neatvažiavai? Tavo tetė su Edu jau atvažiavo. Mes su Laura manėm, kad ir tu atvažiuosi į Rokiškį.
Aš: ... Hm. ... Nežinau, kodėl aš neatvažiavau. Tikrai nežinau..
A: Gaila, kad neatvažiavai.
Aš: ...
A: ... Na, tai ate.
Aš: Iki.


17:43
Aš: Labas. Gal turi Lietuvos žemėlapį?
Slivis: Nu, nežinau. Turiu 8 klasės atlasą.
Aš: Ne, man reikia žemėlapio.

Gyvenimas - tai teatras. Ne, teatras - tai gyvenimas.

Manyje dabar kaupiasi kalnai emocijų.

Aukščiausią vietą užkariavo trys svarbiausios N: nepasitikėjimas, nepasitenkinimas ir nusivylimas.

Kiek žemiau išsidėstė ateities ir dabarties lūkesčiai - jaudinimasis dėl jų.

Per viduriuką - šioks toks kurybiškumas. Tiek daug idėjų vargu ar kada esu turėjusi, iš kur visoms atrasti laiko?

Ir žemiausiai slepiasi meilė. Kad ir kaip tą gniaužčiau ir ignoruočiau, sakyčiau sau, jog "man ir be jos gerai", tik apgaudinėčiau save.
Iki visiškos laimės ir stabilumo žmogui tetrūksta artimojo šilumos. Kai atsiras meilė, ištirps ir visos negatyvios emocijos.
O jų pas mane būta daugiausiai.

Lyg dėlionė

Kad visiškai džiaugčiaus ir didžiuočiaus savimi, turiu įgyvendinti porą dalykėlių.
Lengva nebus.

P.S. užrašau tik todėl, nes užrašyti tikslai greičiau išsipildo.

"Because she made a mistake"

Mama sužinojo apie judesiuką, zuikį, pagaliukus, paaa, pim pim ir visaip kitaip kaip bepavadintum.

Ir vis per prakeiktą tingėjimą išjungti pc. Nuėjo ir perskaitė, ką su sese susirašinėjom.
Jė.
Šįryt taip mielai užsiminė, pakišo po nosim seną, kažkieno paliktą, dar 4.90lt kainavusį "MALBORO gold" pakelį ir sako: "Rūkyk šituos." 


Papusryčiavau. Išėjom. Iš bankomato davė pinigų paltui ir išvariau į Šiaulius.
Pirmą kartą su Sima grįžom dar šviesiu paros metu. Nors nieko įpatingo nenusipirkom (išskyrus tai, jog pagaliau įsigijau A.Kiedis "Randus") ir prekybcentriuos mums nesisekė - tranzavimas buvo awesome. Ir pataikėm ant tokių fainų vyrukų: mes visados susidraugaujam su kaimiečiais ;D
Buvo jėga. Net kojų nesušalau.
Namo grįžau apie 18h. Prisiminus, jog mano mama nėra gan atlaidi ir pyktį laiko ilgokai, buvau šokiruota, kai ji liepė vakarieniaut kartu su ja ir jos drauge vienam kambarį - šeimyniškai.
Gal čia tokios modernios bausmės šiais laikais?
Jaunėlė nebaustoji.


Hm, įdomu, ar į Plungę bevažiuosiu?

Kaip nepadaryti ilgo įrašo?

Praėjusį savaitgalį buvau gimtame miestelyje, ten kur gimiau ir augau lig 5m. Sugrįžus po šiteik laiko, užplūdo begalę emocijų, kurių sulaikyti neišėjo. Viskas tiesiog išslydo. Emocinei pusiausvyrai nepasitaisius, teko ištverti dar vieną smūgį. Pirmą kartą mačiaų artimą žmogų išvežamą į ligoninę. Neatlaikiau. Parūkiau kažkur prie Rokiškio jaunimo centro, kurio parkely įrengtos berods partizanų kapinaitės. Gan ironiška.

Vėliau savaitė prabėgo Zarasuose. Dalyvavau nuostabiuose mokymuose, kur sutikau nuostabių žmonių: tiek lenkų, tiek lietuvių. Ir gyvenom nuostabioje aplinkoje, kur žiūrėjom nuostabius filmus. ;) O Gyvoji Biblioteka verta savo egzistavimo. Laukiu nesulaukiu "Socialinės virtuvės" Telšiuose. Vytautas sakė, prisijungs. Jee.

Sugrįžti į šiuos niekuo neįpatingus Telšius visada vargina. Bet atostogos prasideda jau rytoj, tad reik mąstyt kaip naudingai praleist jas.

Tranzuosiu tai tikrai. Nesvarbu kur. Be proto pasiilgau.

O galvoje knibžda viena mintelė, kurią reikės dar patikslinti ir įgyvendint, jei pavyks net per šias atostogas.

RHCP - By the way.mp3





Svajonėms.

Ar lietuviai gali kvatoti be priežasties?

Vidutiniškai vaikai juokiasi šimtą penkiasdešimt kartų per dieną, o suaugusieji – šešis. Tačiau lietuviams ši statistika negalioja. „Lietuviai nemoka juoktis. Ir tai ne stereotipas, o tiesa”, – teigia juoko jogos propaguotojas J. Sogačiov. Jis pripažįsta, kad dabar gyvenimo ritmas toks, kad vis sunkiau negyventi streso primestomis emocijomis. Dažniausiai lietuviai bando atsipalaiduoti draugų susibūrimuose, jiems patinka intelektualūs sąmojai.

http://projektai.vu.lt/universitetozurnalistas/wordpress/2010/09/juoko-joga-tinka-net-cinikams/

 

Akmuo į mano daržą. Priklausau tiems "dažniausiai"..

 
 

John Frusciante - Chances.mp3

Bam!

Kartais atrodo, gyvenimas klostosi taip, kaip ir turi, tarsi būtų išdėstytas turinys kokiame sklandžiame romane. Na, taip nėra. Bet vis tiek, rodos, viskas einasi gerai.

Nusipirkau lagaminą iš komiso parduotuvės. Belieka tik sulaukti netolimos kelionės, o po to ir sekančių. Tikiuosi, šis lagaminėlis bus mano kelionių ir prisiminimų lagaminu. Bent jau to norėčiau. Motyvas iš Remarko romanų.

Laukiu antradienio. Kitą savaitę iškeliauju porai dienelių atsipūsti nuo rudenėjančių Telšių į rudenėjančius Zarasus. Tiesiai šviesiai kalbant, išvykstu į mokymus. Tikiuosi seksis.

Kai žiūrėjau filmą (Mr. Nobody), tiek turėjau visko čia parašyti, o dabar pamiršau. Va kaip būna.
Na, gal tiek. Kažkaip nebeturiu ko parašyt.. Ketinu sukurti novelę meilės tema. Tai gal geriau sėsiu prie jos.
bye.

"Everything works at of the end. Even badly." (Mr. Nobody)

Savaitės vardas - Beprotė

Po šitokio lekimo, organizavimo, bandymo viską suderinti ir visur suspėti - čiukčt ir baigta. Sėdžiu ramiausiai namie ir jaučiuosi kalta, nes sėdžiu. Tas lėkimas, man patiko ir pritiko - štai ko aš noriu, ko man reikės ateityje. 
Renginys buvo puikus. Nors viso ir nemačiau, bet žinau, kad jis mums pavyko. Afteris irgi pavyko,  rūkomajame kalbos niekad nenutilo.

WOBOS aš laaaabai pasiilgsiu. Taip nelaukiau, kada ji baigsis, bet viskas turi pabaigą, todėl žurnaliuko nebebus.. Nežinau, ko labiausiai gaila: ar pačio žurnalo, ar "šeimos" iširimo, ar nutrauktos veiklos, ar dar nerealizuotų straipsnių idėjų, ar dėl to, jog nebegausime naujų akreditacijų.. Vis dėlto, manau, labiausiai gaila WOBA mirties. Su ja mirė ir nemaža dalelė manęs.

Tikras memento mori.

Pagaliau pasidariau tattoo. Tokią, kokios tiek ilgai norėjau ir laukiau. Galvojau slėpti, bet kažkodėl parodžiau mamai. Manau naujo kompo nebebus.. Nors kitą rytą nieko nebesakė, matyt, pamiršo.

Šiuo metu reikia kažko naujo.

Nice Little Penguins - Flying.mp3

Turiu tiek daug darbo ir veiklos (WOBA renginys, pristatymai miestuose, mokymasis, skaitymas, teatras), tačiau ištisai nieko neveikiu. Net nepasakyčiau, kad chill'inu, nes nuo dienos taip pavargstu, jog rodos kokį dramblį prižiūrėčiau.
Kaip prisiversti daryti dalykus, kurie reikalingi, bet tokie nenorimi kaip Škėmos prakeiktoji drobulė?
Gal reikia atsisakyti sėdėjimo prie pc ir TV? Dar draugų, muzikos, Futuramos ir gyvenimas sugadintas.
Ir tebelieka vienintelė draugė - depresija.

Bam!

John Frusciante - Here, Air.mp3

Lietuvos rytas - mus šaunuoliai.

• Šaunu, kad lietuviai nugalėjo, kad parsivežė medalį, kad šalis suorganizavo neblogą priėmimą. Įdomu, kaip būtų įvykęs priėmimas, jei nebūtų laimėję ;D Nežinau kodėl, bet tas krepšinis visiškai manęs nejaudina. Nejaudina nei tas, jog dėl šios pergalės mūsų Lietuvėlė bus įtraukta į  naujuosius istorijos vadovėlius kaip šauni šalis. Per mažai pas mane tautiškumo. Tas krepšinis, man paskutinėj vietoj.
• Nebejaudina net, kai mama pasako: "Tu esi laikrašty!"
• Kai kas įdomiau: parsisiunčiau JAM JAM'ų albumą. Faini jie. Kaip Pepperiai. Nu nevisai. Pepperiams niekas neprilygs, nebent "The Red Hot Chili Pipers"(!) su savo dūdmaišiais.. ;D
• Kažko gyvenimas neatnešė nieko naujo, dėl ko taip nelaukiau dvyliktos klasės. Rodos, vis dar einu į vienuoliktą - toks pat atsipūtimas, n.d. nedarymas ir px'uizmas.. Negerai, negerai.
• Futurama valdo vakarais, Queen'ai - per pietus, o mielasis Mičas su kava - rytais.
• Noriu naujo pc.
• Vaikai užknisa. Būsiu karjeristė ir neturėsiu jų. Tegu anglų mokytoja kalba, ką nori..
• Penktadienį WOBAbus'as į Plungę ir Rietavą. Manau, bus geriau nei Klaipėdoj - šauniajam didmiesty prie jūros. Nebenoriu ten gyvent. Nėra žmonių. Nebent Akropoly, o aš išiaip jo nemėgstu.
• Mama nori, kad laikyčiaus teises. Gal vis dėlto laikytis?
• Reikia pinigų..

Bye,
Mart.

Rugsėjis jau įpusėja.. Darosi slegiančiai sunku. Dvylikta klasė, RUDUO, šaltas oras, pinigų trūkumas, visokie WOBA ir kiti reikalai. O aš dar neturiu termosinio puoduko! Na bent jau užsakiau ir netrukus turėčiau gauti. Raudoną ;D Bet kokiu atveju, ruduo užknisa. Labiausiai iš visų sezonų.
Pati rugsėjo pirma buvo įsimintina. Toji mergaitė, Modesta, kurią laikiau už rankos sveikinasi ligi šiol. Abi tiek pat išsigandusios ir nelaimingos kartu ištvėrėme tą "Garbės ratą" ir visą likusią ceremoniją. Sėkmės, mergaitei ištverti kokius 8 metus "Germante".
Dar tik rugsėjis, o jau prasideda namų darbų nedarymas. Rūpi tik anglų. Visi kiti.. Gyvenu vienuoliktokės kailyje. Ir ka daryt?
Manau netrukus pradėsiu stresuoti, nes rasti grupes į WOBA nepaliaujamai artėjantį renginį sekasi sunkiau, nei tikėjausi. Jau septynios atsisakė. Dar kelios nekelia ragelio, dar kitom rūpi pinigai, dar kitų neatradau.
Beprotiškai noriu naujo kompo, ypač kai šitiek prie jo dabar tenka išsėdėti. Manau, mama jau įkalbėta, tad belieka išsirinkti ir džiaugtis. 13min! 13 minučių laukiau, kad įsijungtų delfi, o iš jos dar tiek pat, kad patekčiau į gmail'ą! Tam atėjo galas.


P.s. God, I know you love violence, but this time please be more pleasant. It's for JTBA and Telsiai jouth, not for us.


RHCP - Breakin' the girl.mp3 

Ieškau Čiko.

Čikų yra daug.

Tereikia atidžiau žiūrėti..

Sapnavau vieną.

Ir kai rasiu, pavadinsiu jį Čiku.

Hačiko gal nesupyks?

Where's my Chiko?

Bjauri branda

Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Visada mėgdavau pabaigas spektakliuose, gimtadieniuose, renginiuose, nes jos būna geriausios. Tačiau kalbant apie gyvenimą, linksmumas dingsta. Žmonės ateina ir išeina, keliai išssiskiria ir nebesutampa, iš pradžių juokiesi, po to verki.. Veidus išvagoja juoko, skausmo ir pykčio raukšlės - giliai įrėžtos raukšlės. Ir štai tu lieki vienas. Vienas ir tik su savo prisiminimais, vertingais tik tau  vienam.
Lieki niekam nereikalingas.
Kas belieka: apraudi senus ir laimingus laikus.

Aš be protiškai nenoriu, kad kas pasikeistų. Nenoriu naujo gyvenimo, naujų draugų, pabaigt mokyklos, net meilės nenoriu vardan dabarties, kad tik niekas nepakistų. Kol aš laiminga. Kol mano trapi laimė dar su manim.
Jei tik Dievas suteiktų man vienintelę galimybę viską sustabdyti, aš taip ir padaryčiau. Gi sakoma: sustok akimirką žavingą. Ir aš tetrokštu vieno - sustoti. Sustoti ir likti čia ir dabar. 

Pokyčiai iš nerūpestingo ir žavaus veidelio išstumia jaunystę. Kaip dulkių siurblys ne vieną po kito, o visus iš karto išsiurbia trupinius iš minkšto ir puraus kilimo, taip dingsta ir mūsų jaunystė iš mielo ir lygaus mūsų veido - greitai ir nepastebimai. 

Ir kas gi man liks be jaunystės? Kuo aš ją iškeisiu?

Gimtadienio išvakarėse - Akropolis!

Taip kaimietės norėjo į Akropolį, jog išvažiavo ir be Sidabrų šeimos.

Ir vis dėlto nieko ypatingo nenusipirkome. Simona man neleido pirkti batų už 219lt. Išvaikščiojom, kur tik galėjom, ir grįžom beveik tuščiomis. Tiesa nusipirkau "šauniuosius" CLOGS'us, mat nutrynė man guminiai ir teko keisti juos į bet kokią kitą avalynę ;)

Bet kokiu atveju apsipirkinėjimo užbaigimas "Saldžiuose majuose" visada pakelia ūpą, tad nevisai neviltyje ir pyktyje iškeliavome ant plento. Sutikome tris tranzuotojas, pačios prastovėjom apie valandą (į laikrodį nežiūrėjau, bet tiek atrodė), kol galiausiai sustojo linksmas forsiško tipo vyrukas, pavežęs mus į patogesnę vietą tranzuoti, kuri jam buvo visiškai nepakeliui. God, bless him. Toliau važiavome su nejuokinguoju anekdotų karaliumi, po kurio sekė linksmasis vaikinukas ir Kartenos. Kaip sakoma, kaimietis kaimietį supranta, todėl daug prisijuokėm. Išlipus juokas nesibaigė, nes Sima, laimingiausiai tranzuodama ir iš lėto po žingsnį eidama atgal, įlipo į pelkę, o manydama, jog tai koks karvės tortas, ėmė cypti ir aš pasileidau juokais (manei, nepaminėsiu? ;P). Mes net nekėlėme nykščio, nes dar nebuvome išsijuokusios, kai mašina pati sustojo ir  šitaip grįžome namo - į rudeninius Telšius.

Parėjus namo, kambaryje radau mamos paliktą staigmeną: pamerktas sodo gėles, šampaną, mielą palinkėjimą ir viskas apšviesta rusenančios žvakutės. Geros dienos pabaiga, buvo nuostabi.

Ir pagalvojus, man jau aštuoniolika, ne tik, bet jau. Paskutiniai metai mokykloje, egzaminai, rūpestis dėl ateities, stresas ir nuolatinis priminimas - tu jau dvyliktokė. Aš šitaip nenoriu užaugti, šitaip nebenoriu nieko keisti, taip ir likčiau amžinai. Anksčiau džiaugdavausi gimtadieniais - aš vyresnė ir kiek dovanų.., o dabar - vėl pasenau.. Kaip toj Rusijos dainoj iš Eurovizijos prieš du metus - senstu savo akyse.

Man net nebereikės jaudintis perkant neleistiną produkciją: jau pirksiu legaliai. Ir nebebus: "Neturiu dokumento.."

Dah. Ne gimtadienio džiaugsmas, o depresija.

Gorillaz - November has come.mp3

Namo

Na štai ir grįžau.

Danija man labai patiko: žmonės gražūs, malonūs ir aktyvūs, gamta tvarkinga ir jauki, šalis turtinga ir sutvarkyta, keliai geri - žodžiu, viskas buvo puiku.
Aplankiau kelias Frederikų pilis, buvau observatorijoj, milžiniško aukšto pily, į kurią pusę kelio reikėjo lipti iš vidaus, o likusią dalį (140 laiptų) iš išorės, kol pasieksi bokšto viršūnę - matėsi visa Kopenhaga, vaizdas pasakiškas. Taip pat buvau sesės draugės bare, kuriame nemokai geriau 100lt vertės čerkutės dydžio gėrimuką bei "Baltąjį lokį" už 60lt. Jei tektų mokėti už gėrimus, apsieičiau tik su vandeniu - alkoholis Danijoje, kaip ir visas maistas, labai brangus. "Dione" tipo ledai kainuoja apie 20lt, trintų vaisius kokteilis - 40lt, o "Žalios girios" tipo mineralinis, nepatikėsit - 15lt! Man ir mamai stogas važiavo nuo šitokių kainų, bet sako, kai ten pagyveni, nebeskaičiuoji lietuviškai ir tiesiog už ledus ar mineralinį moki 30 - 40 kronų. Siaubinga.

Kitas ypatingesnis aspektas - Danijoj nėra girktuoklių, nuo kurių taip trenktų nešvaros tvaiku, jog turėtum persėsti į kitą autobusą. Danijos benamiai lyg mūsų neblogą pensiją gaunantys senukai atrodo ganėtinai tvarkingai. O alkoholikai neprisigeria tiek, kad nebežinotų, kur jų namai ir griūtų miegot tiesiog ant minkštesnės žolės. Danijos vergetos sugeba išlaikyti save ir net didžiulį šunį, kuris valgo daugiau už pati benamį. Grįžusi vėl į Lietuvą, pašiurpau nuo supančio vaizdo - prasigėrėlių čia apstu.

Pati šauniausia Danijoj diena prasidėjo nykiai: sėdėjau namie, rašiau straipsnį, mama su sese važiavo dirbti, rodos nieko puikaus. Bet sugrįžus šeimiškėms nutarėme važiuoti į atrakcionų parką! Pirmą kartą buvau tokioje pasakiškoje vietoje (ir tikrai ne paskutinį), kurioje praleidome apie 6val. Buvau pakilusi virš horizonto ir tada staigiai leidausi, vėl kilau ir vėl leidausi, po to atrakcioną pakartojau dar keturis kartus, taip pat kokius 7 kartus buvau ant tos pačios, kaip su sese vadinome "mūsų fainiausios", karuselės - tiek kartu ten buvome, jog susidraugavome su atrakciono darbuotoju. Dar pabuvojau "Tornade", dabar žinau, koks jausmas apimtų pakliuvus į viesulą. Žinoma, be linksmųjų mašinyčių neapsiėjau ;) Ir taip pat, pasak sesės su Brigita, kritau į akį "kebabui" (turkui), kuris užkalbinęs nenustojo žiūrėti ir po to net tris kartus patikrino ar aš saugiai prisitvirtinau apsaugą. Buvo juokinga.
Karuselių buvo daug daugiau, bet ką aš čia minėsiu.. Tai reikia patirti.

Kas nepatiko Danijoje: ištisas buvimas su šeima. Mama man tiek įkyrėjo, jog rodės, nebeištversiu. Bet praėjo. Grįžau. Dabar su ja praleisiu mažiau laiko ;D 

Dvi savaites trukusi kelionė man patiko. Tikrai dar norėsiu sugrįžti į tą šalį.

Queen - Miracle.mp3

Tamsta Muzika

Štai ir dar vienam pabūvojau festivalyje. Geriau už bliuzus nebuvo, bet daug geriau nei namuose sėdėti. 
Gaila, kad Sima nebegalėjo važiuoti, bet nieko, bus dar daug kitų festivalių, pvz: Glastonbury ;)

Na, o Tamstoj man iš tiesų patiko. Susiradom su Dovydu tikrai puikią kompaniją, su kuriais liūdna nebuvo ir pamaitino, pagirdė, prajuokino - žodžiu suteikė viską, ko reikėjo. Muzika buvo tikrai puiki. Stilingų žmonių apstu, tiek prisižiūrėjau gražių žmonių, kad net koktu pasidarė. Net mačiau svajonių boyfriend'ą - lietuviškąją J.Depp jaunąją versiją ;D O per Inculto šokau su vienu mano sapnų veikėju, su kuriuo persimečiau keliais sakiniais, kaip su kokiu D.xxl, bet nieko daugiau.

Iš tikro jaučiuosi tarsi pabuvojus Woodstock'e: daug žmonių, alkoholio, cigarečių, kitokio velnio, viską griaunantis lietus, daug purvo, nuogi žmonės, užsieniečiai, daug meilės, geros muzikos, šokių, pramogų. Liūdėti neteko.
Turbūt geriausiai atsimenu, kai susipažinom su netyčia į Tamstą užsukusiais vokiečiais, kurie man padovanojo skardinę alaus bei lietuvišką jamminim'ą. Keliese sustoję aplink palapinę tiesiog improvizavom: kas beatbox'ino, kas dainavo, kas šūkčiojo, kas šiaip ritmą gaudė - visai neblogai gavosi.
Dar prisimenu Mykoliuką, pravardę agurkiukas, kuris visur dalyvauja, net muša ritma ir gali atstoti vyro pasididžiavimą ;D (Tai buvo milžiniškas agurkas, kurį vienas vaikinas personifikavo).

Su šiurpu prisimenu baisųjį lietų, kai pabandę slėptis po skėčiu, nutarėme pasislėpti po pripučiamu čiužiniu ir tai buvo geriausia, nes netrukus ėmė lyti ne ledukais, bet ledais! Buvo laaabai šalta. Sugedo stiprintuvai, praleidom nemažą muzikos, bet nieko vėliau buvo tik smagiau, atsirado dėmesio sugerovų - nuogalių.

Oj, vos nepamiršau, reikia perspėti: neprasidėkit su lietuvių klubų apsauginiais - gyvi galit ir nebeišeiti. Papasakojo man tokia vieną istoriją, kaip apsauginis pradėjo mušti kelias merginas, iš kurių viena man ir pasakojo. Linkiu Gintarei laimėti bylą prieš juos!

Visumoj festivalis man patiko. Nors grįždama nejaučiau tokio jausmo, kokį parsivežiau iš bliuzų ir maitinausi visą savaitę. Nebuvo tos auros, tos atmosferos. Bet nebuvo ir blogai. nežinau, kas buvo.

Dabar man reikia į Karklę ir į Palangą. Žinokit.

Priimu pasiūlymus nuo 11 - 22h. ;D

P.S. Pažiūrėkit, kokį mielą užrašą radau tarp tamstamuzika.lt komentarų.. Kad man kas šitaip.. :

FESTAS @ 2010.08.01 21:00
Gerai, tebūnie tada viskas vienoje vietoje.. Ieškau ir aš merginos spalvota marga kepure, su kuria prasilenkiau šeštadienį apie 22:00 valandą, kelyje tarp palapinių miestelio nr.2 ir festivalio zonos. Mes keletą kartų atsisukome pažiūrėti vienas į kitą ir daugiau aš jos neradau..

returned.

Aš tikrai labai myliu Redhotus..

Prisiminus, kad jie mane pakeitė, sustiprino ir subrandino (nors patys niekaip nesuauga) esu dėkinga.
Nuoširdūs, pasiutę, šarmingi, tikri.
Jie turi "arkliuką" ;D.
Kokia savigrauža apėmė mane, jog tiek ilgai buvau pamiršusi jais domėtis ir net nežinojau, jog John'as paliko grupę.. Na bet jis vis dar mano mėgstamiausias gitaristas. O dabar, manau, taps ir vienu mėgstamiausiu vokalu. Jam iš tikro reikėjo atsiskirti nuo Peperių. Jis parodė, ką gali - o gali daug!

Svajoju, kada juos gyvai išgirsti. O sakoma, užrašytos svajonės - pildosi. ;)

Dieve, kaip džiaugiuosi juos vėl prikėlus širdy ir atminty. Nors jie ir nebuvo niekur labai pradingę..

Love them.

Red Hot Chilli Peppers - My firends.mp3


O Flea domisi Snoop Dog'u, vokišku underground'u, senuoju jazz'u, groja saksofonu ir šiaip jis unreal. Mane ne sykį prajuokino šiandien, o aš tik koncertą žiūrėjau.

Jie nesensta.

Be arkliuko aš, be arkliuko tu, be arkliuko mes visi kartu..

Aš neturiu "arkliuko".

Ačiū Ponui M.
Jis mane, švelniai tariant, ilgam sužlugdė.

Neturėti nieko, kas tave guostų - jokio "arkliuko", yra absurdiškai blogai. Jautiesi apgailėtinu.
O tai tiesa.

Paniškos isterijos apimti

"Mum šakės! Saulė leidžias, o mes kažkur prie Laukuvos!! Nežinom, kaip grįžt.. Ow shit, ow shit!!!"

22:02h

Bet apie tai vėliau.

Susitikom su Sima gan ankstokai, bet į Klaipėdą iškeliavome apie 1 valandą, o trečią jau buvome ten. Tranzuoti į priekį sekėsi puikiai. Net buvau paslėpta ant fūristo lovos ;D Nors vyrukas ketino važiuoti tik iki Kretingos, neaišku kodėl, nuvažiavo ir į Klaipėdą. Ačiū jam ;) Klaipėdoj pasidarėm piknikėlį, pavalgėm, šiaip pavaikščiojom po miestą, galiausiai nuvykom prie jūros, atsidūrėm nudistų pliaže, pabėgom iš ten, įsikūrėm pavėsy, pabraidėm dar truputį, nusiplovėm kojas, įsipylėm iš kraniuko gert, važiavom sausakimšam autobuse: aš vienam gale, Sima - kitam, išlipom prie nemokamo WC - akropolio (koks būtų kaimietis, jei galiausiai neatsidurtų ten?), ilgai ėjom link "banginio", pradėjom tranzuot, pamatėm konkurentus, šalinomės nuo jų, sustojo fūra su bendrauti linkusiu vyruku. Ir prasidėjo nuotykiai.. ;D
Vyrukas iš Tauragės, bet puikiai pažįstantis Telšius. Jis bet kokia kaina norėjo kompanijos, tad mažiau galvojo apie mus ir linksma, nuolankia šypsena sako: "Tai pametėsiu iki keliuko". O taip, kai pametėjo, nieko nebesinorėjo.. ;D Žodžiu, paleido jis mus visiškai eismo apleistoj vietoj, kur mašinų nė kvapo, o jei ir užuodi, tai vistiek tas kvapas nukeliauja ne į tą pusę..
Prasidėjo isteriškas juokas ir šūksniai: "What are you waiting for, ah? Why don't you kill us?? Just kill us!" Tuomet parašėm Sliviui jau anksčiau minėtą žinutę. Jis jos nesureikšmino ir palinkėjo vištoms sekmės. ;D Iš isteriško juoko Simai prasidėjo paranoja, ėmė nervuotis ir pykti, jaudintis dėl grįžimo ir visaip kitaip save pribaiginėti. Na o aš tuo tarpu dar tyliai juokiausi, man tokios kritinės situacijos, kai nebežinai, kas bus, ko imtis ir pan., kelia didelį juoką. Net pradėjau svarstyt, kur reikės įsikurt nakčiai, nes nei žmonių namų, nei mašinų nebuvo. Tik mudvi. Ir miškai. Na 58km iki Telšių, ne tiek ir daug ;D Todėl greitu tempu ėjome namu link. Saulei jau gerokai nusileidus, galiausiai sustojo didelis, pasenęs, bet marozų marozas, forsų forsas. Mums neberūpėjo kas veš, svarbu, kad tik į tą pusę, nes ką gi būtume sakiusios namiškiams? O maroziukas ne iš kelmo spirtas: "Tai kam segiesi tą diržą? Kam jo reik?" - ir važiuoja 130km/h greičiu.. Sakė, pats yra tranzavęs kadaise, tik jam niekas nestojo - nenuostabu - todėl dabar pats visada sustoja ;D
Ačiū ir jam, kad pametėjo truputį už Varnių - iki namų kokie 25km, vis mažiau.
Einam, einam, einam. Nei dainų, nei pokalbių, tik nervingi burbtelėjimai. O pravažiuojančios retos mašinos stoti net nesvarsto.. Taigi einam, einam, einam.. Darosi mažiau juokinga - atsijungiu nuo emocijų ir kaip mechanizmas tiesiog einu.
Galiausiai sulaukiau, Dovydo skambučio 23:04h. Pakalbėjom ir jis pasisiūlė pagelbėt. Jis su broliu ėmė ir atvažiavo mūsų pasiimti, kokius 20km nuvažiavo, kad pasiimtu mus. Argi jie ne šaunuoliai? Išgelbėjo mus nuo mirties, sušalimo, mamų riksmų. Ėmė ir atvažiavo. Buvom tokioj utopijoj, kad net neįsivaizduoju, ar kas būtų gebėjęs tą minutę ją sugriauti ;)

Kaip aš džiaugiuos, kad turiu tokį superinį ir rūpestingą draugą. O jis turi tokį mielą ir rūpestingą, net manim, brolį. Kitas būtų galėjęs spjaut į mus: "Pačios kaltos..", bet ne Laurynas.. Abu broliukai nuostabus, džiaugiuosi, kad juos pažįstu ir labai tai vertinu.

Grįžau apie 24h, mama klausia:
- Kur tiek ilgai buvai?
- Aj, su draugais..

;D Ši kelionė iš tokių, kurias atsiminsiu dar ilgai.
Tai nuotykis, kurį pasakosiu vaikams apie tranzavimo ypatumus ir tikrąją DRAUGYSTĘ.

Šis įrašas bus apie nieką.

Lauke man per karšta. Bet vistiek pasiryžau keliaut rytoj prie jūros. Tik dar neapsisprendėm, į kurią vietelę. Tikiuosi neteks ilgai saulėje būti, nes įdegti nenoriu, o ir saulės smūgis negeriau. Tikiuos greitai atsiras draugiški vairuotojai ir tikiuosi bus linksma. Turi būti, gi prie jūros ;D

Niekaip negaliu pamiršti Mr.Jeyes. Orakulas sakė, jog su juo dar susitiksiu - o tai visai tikėtina. Bet tatai išties kvaila. Nors ir žavu. Dar neseniai taip norėjau apie kažką galvoti, svajoti, turėti, į ką nukreipti mintis.. Pagaliau turiu tą objektėlį, bet visgi prisiminus, kokia tai kančia, darosi absurdiškai tuščia.
Bet vistiek linksma, nes jis gražus.

Šiandien Simos Fredinandas mane neblogai apdraskė, bet jis vis dar pasiutusiai cool.

Queen - who wants to live forever.mp3

Kaip noriu!!

Mano svajonių puodukas. Greičiau jį įsigyčiau!!

O čia šiaip įdomesni:

Skanios Jums kavos ;)

Atgal į bliuzus

Na negrįžau aš ten, kad ir kaip to norėčiau. Bet teko vėl nusikakti prie Lūksto - vietos, kurioje pilna visokių jautrių sentimentų. Ach..

Ketinom keturiulė (Sima, Slivis, Jojo ir aš) ištranzuoti į Varnius, po to kaip nors nusigaut prie ežero. Gavos taip, kad likom su Sliviu dviese. Na, kaip ir visada. Pradžioj aptūrėjau sušiktą nuotaiką, kad tie du nebevarė, kad mamai vėlei melavau, kad važiuoju pas rietaviškius, o jaustis "ne į temą" nėra jau taip linksma. Net prie savų nelinksma, o ten.. Bet gyvenam, o ne sėdim vietoj, todėl pažindinames su įvairiais žmonėmis iš visur ir tai yra cool.

Nutranzavom gan linksmai, paejėti irgi teko. Kai tik nuvykom, mus iškart pasitiko rietaviškiai - visi tokie draugiški, šilti, linksmi. Na, faini žmonės. Gal ir tiesa, kad Telšiuos mes ne tokie draugiški ir vieningi: bus tas, nenoriu to, nevarysiu ir pan.

Alkoholis, cigaretės, kaljanas, saulėgrąžos, čipsai, naktis, pokalbiai, atvirumas, prikolai, maudynės, pasivaikščiojimai link WC, šiaip juokingi nuotykiai, miegas su kažkieno miegmaišiu kažkieno palapinėj, rytas, daiktai medžiuose, neapdorota žuvis, pusryčiai, brendis, atsisveikinimai, kvietimai, išvarymas namo, nublukusi karvė, melžėja, afrikos vaikai be obuolio, Durbės mūšis, draugiška airių šeimynėlė, Telšiai.
Atšvęstas Dovydo gimtadienis. Turėtų būti tariamai, bet manau, kad tai ir buvo vienintelis pašventimas. Bet sakė jo 18 - as bus grandiozinis ;D Pažiūrėsim.

Bliuuuuzo naktys..Meilę atiduodu joms.

Naktys buvo tobulos.

Tiek žmonių, tiek nuotykių, tiek veiksmo, tiek gėrimų, tiek cigarečių, tiek savanorių..
Tiek sentimentų.
Noriu atgal arba į roko naktis, nes tai būtų panašu.
Kas smagiausia, beveik visi bliuzo mylėtojai buvo tokie draugiški, dosnūs, gražūs ir linksmi. Jei esi bendraujantis, draugų susirast galėjai iš karto. :)
Tiek visko norėjau papasakot, bet nebeišeina. ;D

Pirmas mano festivalis, pirmas savanoriavimas, pirmas išsimaudymas ežere šią vasarą, pirmas vienos partranzavimas namo. Visi pirmi kartai veeeža ;D

Per šį festą dabar žinau, kokios vyro akys man gražiausios! Pabandysiu surast kokį pavyzdį ir parodyt.

Kas tikrai įdomu, tai festivalyje mus maitino per gerai. Gal net geriau nei namuose, kur tingi pasidaryt ir pan. O paskutinę naktį visi savanoriai turėjo didelį nachaliavą afterpartį, po kurio viskas atrodė, kaip po audros ;D Buvo tikrai cool.

Blem, kaip noriu atgal.

Dar šis tas. Partranzavusi į Telšius, prieky manęs pamačiau kažkokį vyruką su didele kuprine. Sunkūs nešuliai, karštis ir nuovargis mus suvienijo, todėl susipažinom, kol kartu ėjom. Karolis iš Mažeikių, keliaujantis į Kazachstaną. Fainas toks. Turbūt dar nesu šitaip netikėtai užkalbinus žmogaus. Tiesiog: "Labas", "Kur keliauji?" ;D

Visur gerai, bet namuose nusimaudyti geriausia. ;D
Vakare susitikau su Sliviuku. Linksmai pasibuvom, paplepėjom, išsikalbėjom apie viską. Prisiminus kai ką vis dar skamba jo žodeliai: "Negi nori sugadinti vakarą?" Ot, kokį rūpestingą BFF turiu. Cool. ;D
Taip gavos, kad netikėtai sumąstėm ir susiruošėm nesąmonei: pasiėmėm palapinę, miegmaišius, greit pavalgėm ir iškeliavom miegot pas Karoliną į kiemą, kuris šįkart buvo prie Masčio, Zakso galuos ;D Tokios naktelės dar nebuvau turėjusi. 
I'm lovin' it.

Dabar galvoje mezgasi ne vienas "planas chuliganas". O iš sąrašo įgyvendinsim viską! ;D

Bliuzo naktys.mp3

Vis svarstau, kad kada nors parašysiu dvi knygas: pirmą apie nuostabųjį pasaulį ir akimirkos žavesį, o kitą apie absurdiškai juokingą ir nevisavertį gyvenimą einančią personą (akiraty - aš).
Iš tiesų.
Manau iš manęs išeitų neblogas humoristinis romaniūkštis, nes:

• Kalbant apie meilę, aš visada viena, kad ir kaip to norėčiau ar nenorėčiau.
• Daugiau nei metus dievinau Mr.S ir plepėjau apie Dievą XXL, o dabar - nothing.
• Turiu tobulą mamą, kuri visus pažįsta, nepripažįsta mano nuomonės ir niekur nenori manęs  išleisti, kad ir kur tai bebūtų.
• Turiu tobulą tėtį, kuris jau aštunti metai nebe tėtis (tik gimdytojas), bet kartais parašantis superines žinutes, skirtas net ne man. Man skirto neturi nieko.
• Tobulą sesę, gyvenančią velniai žino kur ir iš ten pamokslaujančią. Bet tai nėra jau labai negerai. Bent jau turiu ją.
• Trys draugai. Tikri trys draugai, o pažįstamų begalė.
•  Neturiu jokio talento ir išvaizdos.
• Neturiu pinigų.
• Tobulesnio absurdo ir nebūna.

Išeitų puikus romanas apie absurdišką merginą, trokštančią utopijos.
O taip.

God loves violence.

de.Žavu

Atgimė de.Žavu! Renesansas! Ir mums tai patinka!

Watch out, people.

John Meyer - Slow dancing in a burning room.mp3
(Manau tai taps mūsų daina ;}})

INTO THE WILD

Šiandien pasėta ir bręstanti mintis vis bręsta ir tirštėja - tai tampa tikslu. O kokia bus vasara be įgyvendinto tikslo?

Aš gi noriu anūkams, kurių neturėsiu, nes nenorėsiu vaikų, pasakoti apie savo turiningai praleistą ir nusisekusį gyvenimą, kuris ir yra didžiausias mano gyvenimo tikslas. Ne darbas, ne pinigai, ne vyras - ne meilė, o ilgi, gražūs ir sentimentalūs prisiminimai. Tik senatvėj suvoki ar turėjai gerą, ar tik šiaip sau gyvenimėlį, ar išvis jo neturėjai.. O tai gali nutikti, jeigu pasinersiu į darbą, šeimą, miestą ir RUTINĄ. God, save me.

Noriu to, ką šiandien pasakojau Simai, ką mintyse pavadinau "To brave", to, kas ją sužavėjo, bet tikriausiai laikinai, nes ji randa argumentų apsigalvoti, sakydama, jog jai tai neįdomu ir nereikalinga. Tikiuosi, kada nors sunaikinti šį jos apatišką bruožą. Nes mes dar daug ką turim nuveikti ;)

Kai geriausias draugas tiesiog pabūvoja viename Europos krašte, norisi neatsilikti ir savaip vėlei pažadinti savąjį adrenalino jausmą, kaip anąkart. Šypt.

Iš tikro, vis kaltinu mamą, jog dėl jos daug ko atsisakau. Arba pinigus, kurių niekad neturiu. Bet gal didžiausias stabdis aš pati su neapleidžiančia mintim: "O jeigu..?"

Jeigu, ar ne jeigu, bet aš padarysiu savo ir tikslą Nr.Brave žūtbūt įgyvendinsiu, nesvarbu kada.

Beje, noriu į Karklę. Ten gražūs skardžiai. Kas su manim? I'm serious.

confused girl

Kaip išsirinkt iš 19 šriftų vieną vienitelį visam gyvenimui?
Dabar suprantu kaip sunku buvo Tillai Tequilai iš MTV išsisrinkti vieną iš 20-ies visam likusiam gyvenimui. Bet išsirinko ir tai, neišbuvo ilgai. Tai ką daryti man?

God loves violence. He will not help me.

Man reikia kažką daryti.

04:36h
Ir tai nebe pirma tokia naktis, kai neinu miegoti. Sutriks mano bioritmas, kas tada bus..

Kątik pažiūrėjau "Shutter Island" - geras filmas. Maniau, bus koks pilnas veiksmo, šūvių, keiksmų, pupyčių. Net nežinau, iš kur tokį įspūdį susidariau. Nesigailiu 2:10h praleistų fotelyje miego sąskaita. Filmas šiek tiek priminė "Beautiful mind", bet mano subjektyvi nuomonė: kuo daugiau gerų tokio tipo filmų - tuo įdomiau.

Savo citatų sąsiuvinį vėl papildysiu.

Taip, 4:40h  ir kyla audra.

"God loves violence".

Didūs sentimentai

Simos mažasis šunytis man labai primena Niką. Nikulę mano.. Sakyčiau viens prie vieno, kol dar mažas.
Darosi liūdna ir ilgesingai sunku.

Man atrodo, jog mama nori šuns, nes minėjo apie tai laiške Marko mamai.

O aš pasiilgau.