Šeštadienį šaudėm zuikius vieną po kito.
Pirmas zuikis. De big ingliš dei. Einant į egzaminą gatvėje aptikau katinuką su gražiom iššautom akim ir lygiai pervažiuota krūtine. Nuteikė kūrybiškai. Pozityviai. Turėtų pasisekt. Bent dalinai. Sakė, šiemet buvo itin sunkus.
Antrasis zuikis. Gimtame (nors ir negimiau čia) mieste suorganizuotas pirmasis aukšto lygio ir dėmesio vertas renginys, kurį attendinom. Per jį (gyvąją biblioteką) teko pabendrauti su pabėgele iš Vietnamo bei emigrante juodaode iš Kongo. Kalbėjom lietuviškai, buvo truputį keistoka. O kalbėti ir žiūrėti tiesiai į akis juodaodei buvo gana sunku, mat prie to iš tikrųjų reik priprasti. Bet man toleruoti buvo sunkiau ne jos odą, kas natūralu, bet faktą, jog jos niekas taip nedomina kaip Dievas - va šitai tai sunkiau suvokti. Ar aš žlugusi?
Taip pat ir su homoseksuale pakalbėjom, kadangi homoseksualų vyrų tema nebe naujiena ir patirta. O va šitai nelabai. Hm. Ji kaip žmogus, nebuvo man patraukli. Vertėja.
Forumo teatrą irgi paattendinom. Geras, malonus jausmas sėdėti apgriuvusiam ir nevartojamam pastate, kurio neformali aplinka galėtų šiaip būti dažniau produktyviai išnaudojama, bet aj.
Ir trečiasis zuikis, buvo "Atgaiva". Paklausėm elektorininės muzikos, kuri šiaip man patinka, bet ji per mažai melodinga, todėl didžiausi mano elektronikai kompiuteryje yra Gorillaz. Smagiausia dalis turbūt buvo, kai mes su Sima pradėjom elgtis ir dūkti, kaip mes mokam ir mėgstam ir nesivaržom, ir tatai užkrėtė kitus. Kompanija buvo įdomoka, neteko su daug kuo bendrauti, bet nežinau, ar ir būčiau norėjus. O po festivalio varėm į garažiuką, kur žmonės buvo pasiruošę aparatūros jam'inimui. Tai paklausėm improvizacijų, kas man visados patiko. Klausymą trukdė tik per didelė žmonių masė ir galbūt blaivumas, išlaikęs susivaržymą, kas neleido išplaukti į transą. Blaškymasis.
Po ilgo ir malonaus ėjimo in užmiestį miegojom šiltai.
Šiaip, man patiko savaitgalis. Patiko tranzuoti. Patiko nieko neveikti. Itin patiko aptikti kapinaites kažkur prie pat plento ir ten miškely pačilint.
Savaitgalio čilas, neleido man iš jo pabėgti net sugrįžus namo, todėl su mama išvažiavom į kaimą, kur aš pasijaučiau vietoje. Būna akimirkų, kai niekas nebesvarbu: nei egzaminai, nei ateitis, nei draugai, nei meilės, nei komleksai ar talentai - viskas palikta mieste. Buvau ten, kur ir reikėjo. Miegojau ant žolės, gėriau vyną prie ežero su Kamiu rankoje ir konstitucija žolėje, nors jos nė nepaliečiau - mokslas, o juolab įstatymai miestui.
Grąžinkit mane ten.
Beje, mamai papasakojau apie savo vasarinį izoliacijos planą. Ji neprieštaravo. :)
Tai ką, bandysim gyventi įdomiau! Nors ir trumpam.
