Mano savaitgalis..

.. buvo geras.

Penktadienį aptūrėjom įdomesnę situaciją, kuri tik suteikia įvairumo ir įsimintinumo bei glaudesnį ryšį ;D Manau, toliau sutarsim. O pinigų tikrai gausim, nė neabejokim.
Vėliau užsitęsęs WOBA susirinkimas atėmė visas jėgas, todėl nieko daugau ir nebenuveikėm, kaip tik ėjom namo.

Šeštadienį niekur neskubėjau, niekur nereikėjo išeiti, jau maniau taip ir praleisiu visą dieną tūnodama namuos, o gi nepratus. Bet laimei, Slivio pageidavimu įsitrinti, nuvarėme pas Brigą, kur jau sėdėjo Sima su Neringa ;D Brigitos suremontuoti namai nustebino, ten taip gražu dabar, o ir stulpas yra.. ;D Labai daug prisijuokėm iš visko + per "Chorų karus" Raigardukas vėl MJ dainas atliko ;D Vėliau, jau einant namo, liūdna nebuvo, nes Neringa, o vėliau ir Sima, su savo naujaisiais guminiais, sumąstė mus pralinksminti, grįžau skaudančia nuo juoko gerkle ;D

Na, o sekmadienį pagaliau įvyko pirmoji de.Žavu repeticija ir ji buvo tikrai tai, ko tikėjausi - darbas nuo pirmų repeticijos minučių. Aišku, man dar reikės laiko persilaužymui, mat ne stirna gimiau, bet tik duokit man laiko ir aš parodysiu ;D Per visą tą repeticiją prisipildžiau be galo daug gerų ir pozityvių emocijų. Kaip gera, kai jauti, jog tau patinka tai, ką darai. Su nekantrumu laukiu "sprogimo".

Rytoj ir vėl repeticija (clap) ;)

(Meksikietis kažką rezga.. ;/)

Ši diena tikrai gera ;D Atsiprašau - Gera. Turi būti iš didžiosios raidės. 

Nepaisant fakto, kad vakar istoriją prasimokiau iki 2h nakties ir dabar drąsiai galiu padiskutuoti, nebijodama apsikvailint kalbant apie Lietuvos XIII - XVa., nudžiugau, kad tiek jėgų pareikalavusios pamokos nebus ;D
Tad po penkių pamokų susitikau su taip seniai bematyta Sima. Saulutė mus pamilėjo. Negalėjom atsidžiaugt pavasariu atsiduodančiu oru ;) Jis jau artinasi.. (Ow boy, ow boy) Netrukus nusivalysim sportbačius ir giliai paslėpsim storas, jau seniai įgrisusias, striukes.

Grįžusi iš miesto, prisėdau prie pc ir pasirašinėjau su indu, kuris pažadėjo man padėti nukeliauti į Indiją - beprotiškai puikią šalį. Vėliau geros nuotaikos ir visai nesivargindama sutvarkiau visą virtuvę (švaros manija man nelabai būdinga), o po to iškeliavau į spektaklį.

"Dekalogas" patiko mums visiems. Vienas geriausių matytų spektaklių, bet pavargau jį žiūrėdama: tiek veiksmo, tiek detalių, tiek mano pačios svarstymų ir apmąstymų, tiek pačių aktorių stebėjimo, analizavimo, tiek muzikos garsų, tiek veikėjų bendravimo su publika - visko buvo. Ir šiaip iš 10 - os eilės reikėjo įtempti akeles, kad geriau matyčiau, ir nepatogiai sėdėti, bet visgi geriau nei stovėti, kur nors prie radiatoriaus ;D

O po spektaklio, kaip visada, ėjome arbatytės tik šį kartą buvo sudėtingiau aptarinėti spektaklį ar ką kitką, nes romantiką keliančios lempos visiškai neromantiškai hipnotizavo, buvo sunku nuo jų atitraukti akeles, o ir šiaip pamiršau "man mažiau žolelių dėkit" ;D

Pareinant visgi paslydau ;D Norėjau uždainuot Madonnos dainą, bet, matyt, man to nederėjo daryti.. ;D Pirmą sykį per šią žiemą. Et.. ;D

Labanakt, einu toliau rašinėtis su savo trisdešimtmečiu meksikiečiu - susirašinėjimo draugu. ;D

Elton John - Your song.mp3

Gyventi dėl kitų ar gyventi sau?

Šiuo metu gyvenu svajonėmis. Vien jomis. Svajonę ten, svajonę šen. Ir siekiais..

;}

Gyvenime tiek visko turiu nuveikti, jog kažin, ar spėsiu, jei nepradėsiu dabar..

Kartais pasvarstau, ar Dostojevskio sukurto veikėjo teorija tikra? Egzistuojanti? "Utelės." Kuo toliau, tuo labiau ja įtikiu. Manau, kad tikėjimas turi didelės įtakos šiai teorijai pagrįsti. Kaip dainuoja Keistuoliai: "Tik svarbu labai norėti, pasistengti ir tikėti."

Svarstant apie gyvenimo prasmę (o aš svarstau nuolat), tikiu, kad po truputį sulypdysiu aš tą savo sakinį ir nebesiremsiu panelės Dickinson aforizmu (kurį vistiek mylėsiu iki grabo lentos. Galėtumėte ant tos lentos man jį ir iškalti ;D). Tą savo sakinį pradedu formuoti jau nuo dabar. Mano nuomone, jautiesi gyvenantis tol, kol nestovi vietoje. Kol širdis pulsuoja ir geidžia pačių netikėčiausių dalykų (šiuo metu norėčiau pasedėt ant skardžio - didelio, įspūdingo, kerinčio, nors pasitenkinčiau ir robinzuoniškuoju). Taip pat gyveni tol, kol nenustoji bendrauti su naujais žmonėmis, kol ieškai ir vis randi naujų draugų. Vienas mano pagrindinių gyvenimo tikslų - susirast draugų pačiose neįtikėtiniausiose vietose - Australijoje, Čilėje, Portugalijoje, Agroje, PAR, Kinijoje - visur.

Love.

Išgirsta per TV: "Turiu merginą, tik nežinau, ar ji man skirta. Įsivaizduoji, ji net manęs neprajuokina."

Et. ;}

de.Žavu..

Howdy neighbour ;D

Atėjau čia su gerom emocijom ;D

Šimtadienis buvo geeeeras. Taip linksmai pasibuvom iki 2 a.m. Tikrai buvo linksma. Iš tikro mokytojus pažįsti tik 11 klasėj, tik tuomet jie atsiveria ir parodo savo dušią ;D Chemijos mokytoja mane šokiravo ilgam ;D Kaip vienas geriausių mokyklos mokytojų mums pasakė: "Žemai lenkiu galvą jūsų šimtadieniui", reiškiasi, padirbėjom kaip reikiant ;) O atsišokom, o prisijuokėm, net susidraugavom su tais, kurių nemėgom... Thanks for the memories.. Šitaip linksmai praėjo penktadienis.
Šeštadienį nieko ypatinga. Tik tiek kad Dovydas paeksperimentavo plaukais, todėl norėjo į miesta, todėl turėjau kompanioną pasivaikščiojimui ;)
Sekmadienį - meilės dieną - keliavome pas Slivį. Kepėme pyragą, tiesa, jis mums nelabai išėjo, bet juk svarbiausia nuoširdumas ;D Tuomet su vyno taurėmis ėmėme puotauti.. Ir užsižaidėm su pieno pypke ;D Smagiai.
Pirmadienį susitikau su Sima. Pakalbėjom, prisiminėm senus laikus, bairius, pasėdėjom Pitliuj ;D Vėliau, jau einant link tjc, išvydome Neringos solinį pasirodymą - štai ką reiškia teatras ;D Pleukšt.
Tjc pasėdėjom seminare iki šiol neaiški man jo tema ;D Tipo, keiskim Telšius. Pasibaigus seminarui patraukėme namo. Užsukę į IKI su broliu sumąstėme keliauti pas mane žiūrėti "Choristus". Na, taip ir padarėm, tik tuomet visiškai nesitikėjom, kad Poulius liks pernakt ;D Filmo, galime sakyti, taip ir nepažiūrėjom normaliai, bet, svarbu, nuoširdžiai pakalbėjom įvairiom temom. Xe xe. ;D Pirmąkart pas mane liko vaikinas miegoti, nepaisant fakto, kad jis - brolis ;D Kas keiščiausia, mama jam nieko nesakė, tik liepė pakloti lovą ;D
Na, o pusryčiai tikrai buvo įdomesni su Pouliuku ;D
Šis ilgasis savaitgalis MAN PATIKO (Pauliukaičio intonacija)

Čius. ;)

MJ - Heal the world.mp3

Įdomiai tas mano gyvenimėlis sukasi..

Savaitgalio mokymai buvo iš tiesų labai linksmi ir nepakartojami. Iš dešimties merginų mažiau pabendravau tik su dviem. Tikrai tikėjausi arogantiškų ir pasipūtusių merginų, bet anaiptol - jos visos buvo linksmos, be galo draugiškos ir veiklios. Ir darbas, ir neformalus bendravimas ėjosi sklandžiai. Su kai kuriomis taip susibendravau, kad net buvo gaila, jog teks joms išvažiuoti, bet apsikeitėm kontaktais, tad jei ką, dar susimatysime ir toliau padiskutuosime apie Depp'ą, teatrą, knygas, filmus, fobijas, gyvūnus ir t.t. ;) Nemaloniausia mokymuose buvo tik paniekos kupini kai kurių žmonių žvilgsniai, tačiau nevermind rėžimas padėjo apie tai tiesiog negalvoti ir mėgautis atvykėlių draugija. Šis savaitgalis tarsi kultūrinė atgaiva.
Pirmadienį nuotykių ne ką mažiau: pasijutau serialo "H2O" heroje ir, patikėkit, ne taip jau ir gera neturėti kojų. Jei mums ir nepavyks, bent bus ką atsiminti ;) Dėl pirmadienio pasiaukojimo dabar tenka kęsti pasėkmes - lengvai svaigsta galva, sloguoju, silpnumas apėmęs.. Sirgti negaliu - gi penktadienį šimtadienis.. Tad su imbieru stojame į kovą.

Šiandieną turėjau paskutinį kartą sudalyvauti "Ku-kū" renginyje (talentuos) Džeksono tema, tačiau dėl įvairių priežasčių nebedalyvavau, tad nepavyko gražiai ir ramiai užbaigti. O patys talentai pasirodė gana linksmai, mus (mane ir Slivį) įkvėpė šalia sėdėjęs kokių 8 metų berniukas: jis taip imdavo šokinėti pamatęs scenoje vaikinus (atseit brolius).. Jo entuziazmo ir tyro džiaugsmo pavydėtų kiekvienas ;D Po renginių pratęsėme tradiciją ir, kadangi ne po spektaklio, tai patraukėme ne į "Pitlių", o į "Mastį". Gana spontaniškai tai įvyko. Girdėjot? Spontaniškai.. (Šitaip aš saugoju sveikatą).

Nežinau, ką daryti su šokiais. Vis dar noriu juos lankyti, tačiau nebeturiu partnerio, o be jo eiti nėra prasmės. Galėčiau pašokti su mokytoju truputėlį, bet reikia man ir nuolatinio palydovo..  Et..

Ir dar kartą:




Et, Sima.. ;|

"Einam mes su Sliviuku.."

Sveikuts, blogspot!

Pagaliau išaušo diena, kai galiu drąsiai sakyti "Wow". Nuotykių nuotykis, kokius mėgstu ;)

Man pirmos pamokos "nebuvo", todėl ramiausiai atsikėliau ir, sulaukus, kol mama išeis į darbą, susiruošiau ir aš būsimai dienai. Kaip įprasta, su Dovydu susitikome prie IKI. Kaip įprasta, aš vėlavau. Ir kaip neįprasta, įsėdau į mašiną, kurioje sėdėjo pats ponas Sidabras, kuris mus nuvežė prie "Branšos". Nuo ten ir prasidėjo linksmumai.
Antrąjį savo gyvenimo kartą tranzuoti baisu nebebuvo - nesijaudinau nė kiek. Tik spėjus kojoms pajusti šaltuką, štai ir sustojo pirmoji mašina. Kalbi perdaug nebuvo, tiesiog pametėjo ligi Tryškių pervažos ir viskas. Antrojo savo gelbėtojo laukėm ilgėliau. Stebėjomės, kiek nedaug vairuotojų, negausiai važiuojančių kelyje. Matyt, ketvirtadienis - ne pati geriausia diena autostopui. Į antrąją mašiną - baltajį furgoniuką - įlipome jau gerokai nušalusiais pirštais, bet iki Kuršėnų spėjom atitirpti, o kur dar nueitas kelio gabalėlis, vedantis iš miesto į plentą. Likus tik valandai iki vieno iš mūsų kelionės tikslo - filmo, ėmėme šiek tiek nerimauti. Viena nestoja, kita nestoja, trečia. Kai mašinų nelabai daug, tai ir viltis po biški ima blėsti.. Bet ką čia apie negatyvius dalykus. Sulaukėme mes ir trečiosios, jau į pačius Šiaulius nuvežusios, mašinos. Šis vairuotojas buvo - ohoho. Dublinietis, į Lietuvą atvykęs aplankyti artimųjų, įkuręs firma tiek Dubline, tiek Lietvoje, turintis šeimą, tačiau žmona dar neišsilakščiusi, todėl nerimauja, kad gali iškrėsti nebeatitaisomą kvailystę. O jo nuomonę apie Lietuvos vyriausybę ir politiką lyginant su Airija, pasilaikysiu, nes nepapasakočiau taip užsidegus ir su tokiu įkarščiu bei nusistatymu  kaip jis. Šnekusis emigrantas, nors jam buvo net nepakeliui, mus nuvežė ten, kur mums reikėjo nežinia kaip nusigauti - prie "Tilžės". Atsisveikinę ir laimingi, nulėkėm žiūrėti filmo.
3D grafiką mačiau pirmą kartą ir likau sužavėta. Prieš filmą reklamavo "Alice in Wonderland", kurį turiu būtinai pamatyti, ne tik dėl to artėjančio kačiuko, vien dėl Johnny Depp'o ir Tim Burton'o verta žiūrėti. Kino salėje sėdėjome tik mes dviese. Tarsi būtume užsisakę. Galėjome juoktis, diskutuoti, išbandyti, kuri vieta geriausia, įsijausti į filmą - niekas netrukdė užstodamas vaizdą, garsiai plepėdamas ar šlamšdamas spragėsius: visa salė buvo mūsų. pats filmas "Avatar" pakankamai įdomus, kad paliktų įspūdį ir nesigailėčiau dėl pinigų, bet nepakankamas, kad norėčiau žiūrėti dar sykį - perdėta ir juolab moderni fantastika tikrai ne man. Filmo nepakartojami, egzotiški ir traukiantys vaizdai ligi šiol stovi prieš akis..

Tokių akinių kaina - 200lt.

Iš vieno prekybos centro į kitą. Pagaliau nukeliavau į Akropolį, pagaliau pirkti kubiką. Išvydusi "Galvosukių pasaulį" pasijutau lyg maža mergaitė, širdis ėmė plakti vis tankiau ir tankiau. jaudinausi ;D Galiausiai išsibandžiusi ir apsižiūrėjusi, nusipirkau. Dabar jis mano kambaryje. Toks stebuklingas, gražus ir tobulas. Mano. Vien rašant apie jį, norisi viską mesti ir bėgti pasukinėt ;D Pagaliau susitaupiau ir įsigijau išsvajotąjį. Reikės sugalvoti jam vardą.. ;)

Staigiai pavalgę ir gavę nuorodą, kaip išvykti iš miesto, ėmėme negaišdami laiko vykdyti nurodymus. Na galiausiai išlipę iš autobuso ir šiek tiek paėję, pradėjom vėl tranzuot. Viena pravažiuoja, kita, trečia, ketvirta, penkta.. Nagi, nagi.. Kas nors.. Šešta, septinta.. Ir pagaliau sulaukėme maloningojo senjoro, kuris įsitikinęs, kad reikia paisyti savo šaknų ir kalbėti žemaitiškai, kaip kitaip išliksim? Tokiom diskusijom pasiekėm Tryškių pervažą vėlei. Atsisveikinę ir palinkėję gerajam ponui sėkmės, stabdėm sekantį geradarį, tačiau ne iš karto jis pasirodė. Mašinų genocidas, jei pravažiuoja, tai nestoja, o pravažiuoja vos kelios.. Na ką, kiek čia liko, kokie 20km, reiks - pareisim. Jau buvo gerokai sutemę, o aš teturėjau menką atšvaitą, kuris nešvietė, todėl darėsi nebe jauku ir komiška. Dainuodami ir plepėdami traukėme namų link, vis stabdydami pravažiuojančius automobilius. Jau kažikokioj panikos stadijoj paskambino pasiteirauti ponas Sidabras, jau siūliau Dovydui kviest jį mūsų parsivežti, tačiau netikėtai sustojo vienas mielas ir jaunas vyrukas, kuris mus ir pavežė likusius kilometrus. Prie "Branšos" dar pažaidę su durimis, kurios neatsidarė ir kažkodėl nenorėjo mūsų išleisti, išlipome ir per kokį pusvalandį atsidūrėme namuose.

Jėgų ketvirtadienio šokių pamokai jau nebeturėjau. ;)

Šitaip paįvairinom dieną ir papildėme gyvenimo nuotykių sąrašą, kuris dar ohoho kiek tęsis.

Ačiū už dėmesį. ;)

Nuoširdžiai,

Martyna.