Paniškos isterijos apimti

"Mum šakės! Saulė leidžias, o mes kažkur prie Laukuvos!! Nežinom, kaip grįžt.. Ow shit, ow shit!!!"

22:02h

Bet apie tai vėliau.

Susitikom su Sima gan ankstokai, bet į Klaipėdą iškeliavome apie 1 valandą, o trečią jau buvome ten. Tranzuoti į priekį sekėsi puikiai. Net buvau paslėpta ant fūristo lovos ;D Nors vyrukas ketino važiuoti tik iki Kretingos, neaišku kodėl, nuvažiavo ir į Klaipėdą. Ačiū jam ;) Klaipėdoj pasidarėm piknikėlį, pavalgėm, šiaip pavaikščiojom po miestą, galiausiai nuvykom prie jūros, atsidūrėm nudistų pliaže, pabėgom iš ten, įsikūrėm pavėsy, pabraidėm dar truputį, nusiplovėm kojas, įsipylėm iš kraniuko gert, važiavom sausakimšam autobuse: aš vienam gale, Sima - kitam, išlipom prie nemokamo WC - akropolio (koks būtų kaimietis, jei galiausiai neatsidurtų ten?), ilgai ėjom link "banginio", pradėjom tranzuot, pamatėm konkurentus, šalinomės nuo jų, sustojo fūra su bendrauti linkusiu vyruku. Ir prasidėjo nuotykiai.. ;D
Vyrukas iš Tauragės, bet puikiai pažįstantis Telšius. Jis bet kokia kaina norėjo kompanijos, tad mažiau galvojo apie mus ir linksma, nuolankia šypsena sako: "Tai pametėsiu iki keliuko". O taip, kai pametėjo, nieko nebesinorėjo.. ;D Žodžiu, paleido jis mus visiškai eismo apleistoj vietoj, kur mašinų nė kvapo, o jei ir užuodi, tai vistiek tas kvapas nukeliauja ne į tą pusę..
Prasidėjo isteriškas juokas ir šūksniai: "What are you waiting for, ah? Why don't you kill us?? Just kill us!" Tuomet parašėm Sliviui jau anksčiau minėtą žinutę. Jis jos nesureikšmino ir palinkėjo vištoms sekmės. ;D Iš isteriško juoko Simai prasidėjo paranoja, ėmė nervuotis ir pykti, jaudintis dėl grįžimo ir visaip kitaip save pribaiginėti. Na o aš tuo tarpu dar tyliai juokiausi, man tokios kritinės situacijos, kai nebežinai, kas bus, ko imtis ir pan., kelia didelį juoką. Net pradėjau svarstyt, kur reikės įsikurt nakčiai, nes nei žmonių namų, nei mašinų nebuvo. Tik mudvi. Ir miškai. Na 58km iki Telšių, ne tiek ir daug ;D Todėl greitu tempu ėjome namu link. Saulei jau gerokai nusileidus, galiausiai sustojo didelis, pasenęs, bet marozų marozas, forsų forsas. Mums neberūpėjo kas veš, svarbu, kad tik į tą pusę, nes ką gi būtume sakiusios namiškiams? O maroziukas ne iš kelmo spirtas: "Tai kam segiesi tą diržą? Kam jo reik?" - ir važiuoja 130km/h greičiu.. Sakė, pats yra tranzavęs kadaise, tik jam niekas nestojo - nenuostabu - todėl dabar pats visada sustoja ;D
Ačiū ir jam, kad pametėjo truputį už Varnių - iki namų kokie 25km, vis mažiau.
Einam, einam, einam. Nei dainų, nei pokalbių, tik nervingi burbtelėjimai. O pravažiuojančios retos mašinos stoti net nesvarsto.. Taigi einam, einam, einam.. Darosi mažiau juokinga - atsijungiu nuo emocijų ir kaip mechanizmas tiesiog einu.
Galiausiai sulaukiau, Dovydo skambučio 23:04h. Pakalbėjom ir jis pasisiūlė pagelbėt. Jis su broliu ėmė ir atvažiavo mūsų pasiimti, kokius 20km nuvažiavo, kad pasiimtu mus. Argi jie ne šaunuoliai? Išgelbėjo mus nuo mirties, sušalimo, mamų riksmų. Ėmė ir atvažiavo. Buvom tokioj utopijoj, kad net neįsivaizduoju, ar kas būtų gebėjęs tą minutę ją sugriauti ;)

Kaip aš džiaugiuos, kad turiu tokį superinį ir rūpestingą draugą. O jis turi tokį mielą ir rūpestingą, net manim, brolį. Kitas būtų galėjęs spjaut į mus: "Pačios kaltos..", bet ne Laurynas.. Abu broliukai nuostabus, džiaugiuosi, kad juos pažįstu ir labai tai vertinu.

Grįžau apie 24h, mama klausia:
- Kur tiek ilgai buvai?
- Aj, su draugais..

;D Ši kelionė iš tokių, kurias atsiminsiu dar ilgai.
Tai nuotykis, kurį pasakosiu vaikams apie tranzavimo ypatumus ir tikrąją DRAUGYSTĘ.