Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Visada mėgdavau pabaigas spektakliuose, gimtadieniuose, renginiuose, nes jos būna geriausios. Tačiau kalbant apie gyvenimą, linksmumas dingsta. Žmonės ateina ir išeina, keliai išssiskiria ir nebesutampa, iš pradžių juokiesi, po to verki.. Veidus išvagoja juoko, skausmo ir pykčio raukšlės - giliai įrėžtos raukšlės. Ir štai tu lieki vienas. Vienas ir tik su savo prisiminimais, vertingais tik tau vienam.
Lieki niekam nereikalingas.
Kas belieka: apraudi senus ir laimingus laikus.
Aš be protiškai nenoriu, kad kas pasikeistų. Nenoriu naujo gyvenimo, naujų draugų, pabaigt mokyklos, net meilės nenoriu vardan dabarties, kad tik niekas nepakistų. Kol aš laiminga. Kol mano trapi laimė dar su manim.
Jei tik Dievas suteiktų man vienintelę galimybę viską sustabdyti, aš taip ir padaryčiau. Gi sakoma: sustok akimirką žavingą. Ir aš tetrokštu vieno - sustoti. Sustoti ir likti čia ir dabar.
Pokyčiai iš nerūpestingo ir žavaus veidelio išstumia jaunystę. Kaip dulkių siurblys ne vieną po kito, o visus iš karto išsiurbia trupinius iš minkšto ir puraus kilimo, taip dingsta ir mūsų jaunystė iš mielo ir lygaus mūsų veido - greitai ir nepastebimai.
Ir kas gi man liks be jaunystės? Kuo aš ją iškeisiu?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą