"Take me to the place I love.."

Galva vėl prikimšta vėjų. Visko, ko šiaip nederėtų būti. O taip neseniai maniau, kad jau pagijau. Vis dėlto ta liga - įgimta, ir nieko čia nepakeisi.

"Et, Mr.s... Pasirodai pačiu netinkamiausiu laiku. Ir suglumini. Kaip visada. Nesvarbu, ką sakytum. Tavo žvilgsnis.."

Man patinka woba. Man dar patinka jos reikalai. Patinka daug ką daryti dėl jos. Man patinka būti rimtai, kai reikia. Man patinka daug veiklų. Man dar patinka bandyti. Man taipogi patinka natūrali plaukų spalva. Man visai patinka kantri. Man labai patinka muzika, atliekama gyvai. Man be proto patinka Johnny Deppas ir mažiau Nicole Kidman. Man labai patinka juoktis. Todėl patinka "Humoro Klubas". Man patinka, kai kas nors kartais nenutinka. Vat, dar patinka ironija. Patinka keliauti. Ir Vilnius patinka. Patinka draugai ten. O jau ir pastebėjot: "Man patinka grybą pjauti.."

Tęsiant pjovimą.. O jei viską rašyčiau iš P raidės? 

Pakar puvau putikusi P(e)glę. Pakalbėjom p(i)r pi pasakė, pad palėčiau pteiti p(į) pos p(e)inamą peatrą. Pai pabai ppsidžiaugiau. P(o) par pakare p(ė)jau p(į) pavąjį peatrą. P(i)r pusprendėm, pak p(a)tidedam pį porai pėnesių. Paučiu, pad po pų pėnesių pau pebegrįšiu, pes p(e)isiu (p)į paująją ptudiją. P(o)t pmagu.. ;D

Kiek daug pė šiame įraše..

Norėjau parašyt ką nors gero, emocianalaus, bet nesąmonė išėjo. Dhaah..

"Bandykite dar kartą.."

White stripes - Hotel Yorba.

Noriu TOS kuprinės..

Nekenčiu blog'ų. Neseniai perskaičiau seniai parašytą tokį vieną fainą. Jaukų net. Su idėja.. O kitą - gražų, gana paprastą, bet be galo įdomų. Jis vienos draugės. Rašytas su visokiom priemonėm. Visada įdomu paskaityti apie pažįstamus, bet kai sužinai intriguojančių ir pačių netikėčiausių faktų, pasidaro liūdna ir keistai nebemalonu. Jauti kaip netikėtai pasivaidenusi melancholija užplūsta visą kūną, o jai pasipriešinti nėra jėgų.



Ką pagalvojat perskaitę manąjį blog'ą? Aš pagalvočiau - pff. Beviltiška. Na, gal ir nevisai taip.



Vakar kalbėjau su mama apie vieną poniutę. Ji po operacijos ir bijo mirti. Visada verkia, ją reikia guosti. Ji nieko kitko neveikia. Tik gailisi savęs. Ką aš veikčiau, jei žinočiau, kad nebedaug liko gyventi? Sakiau, kad tikrai neleisčiau laiko veltui. Daryčiau, ko dar nedariau. Ir tada mama paklausė: "O ką?". Aš nežinojau. Taigi, ką? Norėčiau keliauti. Į Indiją. Bet tam neturėčiau galimybės. Turbūt, jei merdėčiau laike, pasakyčiau visiems visiškai viską ir laukčiau reakcijos. Ir, ot, būtų ironiška tada, jei mirtis užstumtų.



Prisiminiau Hokshilą Andradę. Jo aistra - kelionės. Dar muzika, rašymas, dredai, filmavimas. Šaunus jis. Autoritetas. Iš vienos šalies staiga pereiti į kitą, reikia turėti jėgų. O muzika pas jį gyva.

Dar prisiminiau EnterRail'ą. Tai daugkartinis bilietas, suteikiantis galimybę traukiniu nuvykti į kitas Europos šalis. NORIU JO.. Na, o jei nepavyks užsieniu pakeliaut, tranzuosiu po Lietuvą. Kultūrinsiuos ja. Jei teks, pasiryžau meluoti mamai. Kilniems tikslams - ugdausi savarankiškumą ir gyvenimo pojūtį. ;D Na, pagyvensiu dar kurį laiką ramiai ir žiūrėsiu, kaip čia viskas klostysis.






Laukiu vasaros..
Come here, my sweet..

Happy Valentine, people

Niekada nemėgau Valentino dienos. Nemėgstu ir dabar. Tos širdutės, klijuojamos visur, kur telpa, banalios besidauginančios atvirutės: "Sveikinu su meilės diena.." ir aceit'inė gera nuotaika mane netiesiogiai vimdo. Ir viskas per tai, jog IIIa. Klaudijus II tenorėjo daugiau karių, kurie gintų kraštą, todėl neleisdavo jiems tuoktis, kad šie neprisirištų prie šeimos. Ir atsirado HERO - vyskupas Valentinas, sumastęs slapta sutuokti "kenčiančius įsimylėjėlius". Koks gali būti vyskupas, jei laužo nustatytas taisykles?? Sužinojęs apie tokius slaptuosius "meilės draugo" žygdarbius, Klaudijus II uždarė Hero į kalėjimą ir nubaudė mirties bausme, kurią įvykdė Vasario 14d.

Tai ką, chebra, švenčiam dar vienas Vėlines, tik kita forma?

Pas Poulių žiūrėjom filmą su Jim Carey, ten jis norėjo iš savo atminties ištrinti merginą, su kuria draugavo. Bet keistais aparatais betrinant jis, komos būsenoje, suprato, jog nenori visko užmiršti.. Galbūt aš vienintelė tą filmą įdėmiai ir težiūrėjau, man patiko mintis, kad reikia prisiminti viską, ką esi išgyvenęs - kiekviena akimirka yra svarbi ir ją, kad ir kokia ji bebūtų, reikia branginti.

Pirmadienis:

Mane pažadino tėvas, atėjęs atsisveikinti su Vika, išvykstančia į Daniją. Šaunuolis. Papusryčiavom ir sesuo jau turėjo iškeliauti. Man gaila, kad nebepamatysiu jos savaitgaliais. Aš jos labai pasiilgsiu. Dar diena nesibaigė. Vargu, ar įvyks kas nors, vertas aprašymo. Išvis mano gyvenimo neverta aprašinėti - aš niekur nekeliauju, nebendrauju su žymiais žmonėmis, nerašau su meninėm priemonėm ir išvis nedarau nieko naudingo.. Kam skirtas blog'as? Apverkti, kokia apgailėtina aš kartais jaučiuosi? Turbūt taip.

Whatever.

Vakaras vienumoje ;)

Man patinka patogiai įsitaisyti fotelyje priešais kompiuterio ekraną ir su arbatos puodeliu rankoje žiūrėti filmą. Ypač gerą. Kai žiūriu - įsijaučiu. Net sustabdau ar pakartoju tam tikrą dalelę, jei man sutrukdo, tarkim mama. Žiūriu iki pat galo. Į raides, soundtrack'ą ir net į kūrėjų vardus.

Šį kartą žiūrėjau Kirsten Sheridan filmą "August Rush". Patariu visiems jį pamatyti. Be galo gražus filmas. Ir su idėja. Nebanalus. Žiūrėdama jį jau mąsčiau, kada žiūrėsiu darkart. Jis nuteikia taip maloniai ir, galiu sakyti, kūrybiškai. Norisi pasiimti gitarą ir užgrot. Tik nuvilia tai, kad jau naktis ir nebegaliu brazdint. Taip, nuvilia brazdinimas. Tik brazdinimas..

Filme taip pat pastebėjau įvairių bruožų, būdingų kai kuriems draugams.. ;)) Miela.

Jau visą pusvalandį, nuteikta filmo, klausausi dviejų dainų ir nepatikėsit kokių..

n Louis Armstrong - What a wonderful life.

n Pachabel - Cannon in D.

Visiškai man nebūdinga. ;DD

I really love August. It's my month.

Dabar klausausi Coldplay. ;))
Penktadienis nebuvo tobulas. Iš anglų rašiau testą. Dar mokytoja atidavė rašinius ir man pasakė: "Rašinys šiaip būtų vertas devynių, bet kadangi rašei ne pagal planą - keturi."
Pas Trisbietę vis dėlto vyko vakarėlis, bet jau be temos, dėl ko aš buvau baisiai nepatenkinta. Nebenorėjau eiti net.
Tą pačią dieną buvau pas tėvą. Su juo susitinkam, kai man reikia pinigų. Šaunūs santykiai, ane?  Taip, tėvas.. Reikia mokėti būti Tėčiu. Pakalbėjus valandą, išėjau, bet be pinigų. Neturėjo. Sakė, pasirodyt antradienį. Žino, kad neateisiu..
Po to vaikščiojom su Kriste ir Silveriu po "LBD". Smagiai pasijuokiau iš Dovydo. ;D Būtumėt matę, kaip jis odinius švarkus matavosi.. ;DDD
Kalbant apie durnius.. Nors nereikėjo, mes vistiek persirengėme temomis. Aš buvau repere, Dovydas - baikeriu.


Forever alone weirdos.

Pabandykit padainuot Darkness dainą "In a thing called love" vien su žodžiu "Krūmas". Mes sugebam ;p  Titas grojo "Under the bridge" (o jūs žinot, kaip aš dievinu tą dainą. Et, Robinzombių laikai ir dar tas "Ceik" ;D) ir po dainos pasidalino šokoladu, kurį gavo iš JAV'ietės. O šokoladas buvo su riešutų sviestu, ant kurio amerikietis Markas linksmai užvarė: "Nesąmonė kažkokia. Šūdas, o ne maistas. Kaip klijai. Lenda prie gomurio, neina nuryt. VARŠKĖ GERIAU..";D 
Et. Pasiilgau jau Marko. Norėčiau gyvai pašnekėt su juo, pajuokaut, prisimint savus bajerius..

Antradienis- priešingybė pirmadieniui. BORING. Didžiosios raidės net per mažos išsireikšt. Mokykloje grinai per visas pamokas miegojau. Per matieka iš manęs net klasiokai juokėsi, mat kokią minutę neatsimerkiau. Grįžusi namo vos vėl neužmigau, dukart. Ir dabar beveik miegu Buvo atėjusi Laima. Tipo grojom. Iš tikro tai nieko mums nesigauna.

Aj, dar šiandien mokykloj:

 - Žmonės atėjo mokytis fizikos,- Jasinienė man.

Pasak jos, aš ne žmogus. Nu va. "Kitąmet nebepasimatysim, Tamsta"- mintyse sušuko Martyna.

Penktadienis:
Na, apie mokykla nekalbėsiu - neįdomi ji. Visą dieną galvojau: eit ar neit į šokius. Nevaikštau aš į tokias vietas, bet labai norėjau pamatyt Ančiasnapį (tai tokia pana, kurios duomenų neviešinsiu.), o dar galimybė sutikti Mr.s.. Bet atsilaikiau tokiai pagundai ir išėjau su draugėm į kavinę, o vakarą vėliau ketinau praleist su sese. Kad ir kaip keista, bet ne aš vėlavau į sutartą vietą. Su chili pepper'iais sulaukiau kompanijos.. Susitikom dar su keliais berniukais ir patraukėm neviešon vieton. Kai kas mane pavadino: "Pačia sarkastiškiausia ir ironiškiausia būtybe".. Klydo, dar yra Daria (la la la lala, she's standing on my neck..). O aš vis dėlto mėgstu ironiją.. Na, linksmai ten pasibuvom, išgėrėm - daug gėrėm, netikėtai dar parūkiau ir ėjom toliau. Dar atsimenu MAXIMĄ...

Šeštadienis:
Pirmoji mano mintis buvo: "O varge. Kaip aš čia patekau? Kas buvo? Ar aš pasitikau sesę iš traukinių stoties? Ką mes veikėm po maximos? Ar aš iš tikro joje buvau? Ar mama mane matė? Ar pyko? Ką daryt reiks rytoj??" Atsikėlusi 5h ryto nebegalėjau normaliai užmigti. Kankinaus, kol galiausiai sulaukiau prašvitimo. Iškart parašiau Brigitai. Ji man papasakojo, kad po maxės varėm į "Ameriką", po to jie visi mane lydėjo į traukinių stotį ir kad sulaukus sesės su visais apsikabinau. Apsiraminau. Kilo kita mintis: "Ką sesė darė? Ką sakė? Ką mama?"... Sulaukiau tinkamos akimirkos - bijodama pradariau mamos kambario duris ir paklausiau, ko nori pusryčiams. Apsidžiaugusi mama sudiktavo, kokios kavos nori ir nieko nesakė dėl ko baiminausi. Nusiraminusi ėjau "gaminti". O atėjusi sesuo pasigyrė, kokia ji gera ir nepakartojama. Ačiū tau, SESE, kad neišdavei manęs, kad pasirūpinai, kad po to papasakojai, kaip atrodžiau ir ką dariau. Ir ačiū už tai, kad pasakei: "Kitą kartą tiek nepadaugink".
Vis dar nesuvokiu, kaip žmogus gali elgtis normaliai, šnekėti, eiti, bendrauti, neprarasti savo charakterio bruožų, o kitą rytą nieko neprisiminti. Kaip kelios valandos gali dingti? Jaučiu, kad jas praleidau. Tas penktadienis iš manęs atėmė porą gyvenimo valandų.. Kam eit linksmintis, jeigu po to nieko neprisiminsi. Daugiau Martyna nebepadaugins. Patarimas Tau: būk prietaringas. Aš jau pasimokiau.