hej

pastebėjau, jog padaugėjo sekėjų (kaip keistai skamba) - man labai malonu, bet noriu pranešti, kad aš šičia jau nieko nebepublikuosiu. Kai užaugi, lyg ir nori viską pradėt nuo nulio, todėl dabar rašau į naują erdvę: http://kovubanga.blogspot.com/

tai, va. jei domina, užsukit. Bet nieko ten gero, sakau.

:)

Que tengas un buen dia!

Lagaminai sukrauti, kobiai įkrauti, sumuštiniai paruošti. Netikiu, netikiu..

Atsisveikinimai sunkūs.

Atsisveikinau šiandien su tėveliu. Tai tikriausiai buvo pats maloniausias ir tikriausias mūsų pasikalbėjimas iš visų. Per porą valandų bandžiau jam papasakoti tiek, kiek tik sugebėjau. Tegul nors ir išvažiuojant bent truputį daugiau pažįsta mane, jei jau šitaip gyvenam.

Atsisveikinau su Ryža Sima (mylima mano spalva). Liūdna užšaldyti tik sustiprėjusią draugystę. Bet gyvenam ir nestovim vietoj, taip? Draugai ateina ir išeina. Na, bet, tikiuosi, bendrausime laiškais. Juk tai taip  žavu!

Atsisveikinau su mylimomis miesto vietomis, su viskuo, ką mėgau šiam nykiam mieste: Pitlium, trym kryžiais, maxima (;D)..

Atsisveikinau su savo kambariu, su plakatais. Kai grįšiu jis bus kitoks.

Sudie gyvenime čia. Viskas pasikeis ir niekada nebebus taip, kaip kad buvo.

Manau, kad vertėtų naujų pokyčių įtaka, atsisveikinti ir su "Akimirką žavingą". Juokinga prisiminti pirmuosius įrašus. Aš čia augau. Į ką užaugau - vis dar nesuprantu. Bet ir iškeliauju tam, kad save rasčiau.

Farvel, venner.

Adiós, amigos. Au revoir, les amis. Auf Wiedersehen, Freunde.

Viso gero, draugai mano. Išsikraustau.

este es el final.

Aš nejaučiu, kad baigiau mokyklą. Juk rugsėjį vėl ten susitiksime, ne? Aš netikiu, kad gavau kvietimą kažkur studijuoti, juk dar ne laikas.. Aš nesuvokiu, kad jau išvažiuosiu kažkur dirbti, juk aš dar neužaugau!

Jaučiauosi tokia maža ir nesubrendusi. Priklausoma nuo aplinkybių ir sėkmės.

Nežinau, kas bus.

Nežinau, kokia būsiu.

Kalsiu pinigus ir pirksiu dviratį?

Ne, ne. Nesuprantu šito.

Per greitai viskas vyksta. Per greitai augame. Per greitai banalėjame. O juk kokie nuostabūs vaikai esame. 
Buvome..

Kiekviena pabaiga yra pradžia. Kiekvienos pradžios nekantriai laukiu stiklinėmis akimis.

they're standing on my neck.

Biški baugu gyventi šias likusias savaites, na bent jau baugu ne vienai.

Darijos ir turkai palaiko man kompaniją.. Taip, taip, aš nolif'inu. Reik depresiją naikint - išdarkiau savo veininteles ištikimąsias meiles. Ir, kol nerasiu naujų, gedėsiu ir raudosiu. Ak, aštuoni litai, ak.. Bet ką čia, šalin mano kapitalistines mintis.

Rodos, tiek šią vasarą turėjau visko įvykdyti. Kažkaip nevykėliškai gavos. Kur mano izoliacijos planas? Jei pavyks, gal dar išvyksiu kokiom 3 dienom. Bet trys dienos.. Ar čia izoliacija?? Na o ryt miegosiu maiše, pagaliau Karklėj - pagaliau lauktasis trip'as.  Pasijuoksiu, jei ims lyti, nes šiandien lijo tobulai, o kas garantuos dėl rytojaus? Ot ekstrymo būtų, bet mum reikia sauso smėlio, kad nebūtų šlapių sapnų. Ir gražaus saulė-lydžio-tekio, kad Sima galėtų įamžinti. Juk turi LOMO už devynis litus. :)

..jaučiu pabaigą ir neaiškią pradžią. Per greitai, per greitai.. Bijau žmonėms apie ją kalbėti, bet reikės. O gal nesakyti ir palaukti, kol susiprotės ir patys pajaus?

Kaži ar greit manęs pasigestų? Pamąsčiau šiandien, kai žiūrėjau "127 hours". Jo juk niekas nepasigedo... (tiksliau nerado).

http://www.youtube.com/watch?v=lV2HG2OrEwU

Kiek šitam pasauly daug ironijos. O kitame kaži kiek? 

Ir iš tiesų kas būtų, jei žmonės visiškai nesuprastų ironijos ir sarkazmo? Visi būtume dideliais vaikais?

Princesės gimtadienis buvo geeeeras, seniai šitaip beiškylavau gamtoje. O kiek juoko ryte.. Vis dar juokiuosi iš "kalbos kertelės", "nešančių kojų" ar dviejų tėčių vaiko iš siaubo filmo. Turėjom juokdarį :)

Šiaip esu laiminga, nes išsigydžiau pusmečio ligą. Pėdsakai išliks visam, bet tai jau ne problema.

Bet esu susirūpinusi dėl ateities. Aš visiškai nieko nežinau, o rimtai svarstyti ir spręsti vasarą per daug sunku - ką daryti? Važiuoti, likti? Įskaudinti, pačiai džiaugtis? Valkatauti, tarnauti?

Einšteinas iš tikro buvo savanaudis: numirė taip ir nesukonstravęs laiko mašinos. Dabar iškeliaučiau į viduramžius, kur purvas, ligos, skurdas, baudžiava - bet jokių klausimų, nes viskas taip paprasta ir aišku - eik tarnaut savo feodalui. Arba pabėk ir būk Don Kichotu.

Adios, amigos. Mucho gusto en conocerte.

au pair. nesvarbu kodėl.

Buvau Bliuznakčiuos. Atvirai - nebuvo geriau už Manifestą, ir žinojau, kad nebus. Aš turbūt per daug mėgstu underground'ą. Bet, kitavertus, bliuzuose turėjau daug pažįstamų, draugų. Nenusidurniavau, kaip ketinau, neprisirūkiau matyt tiek. Bet išsilakstėm mes su Sima lietuje, o lijo taip, kaip aš mėgstu. Na ir ežere po to išsimaudėm pirmą kartą šiemet. Su rūbais eilinįsyk. Gėrėm šlykščią baltutę, kuri leidžia mus vadinti degradais. Bet tokie ir esam, ne? Nemačiau Sardinės, bet pašokom per Blues Caravan - kietos paničkos. Ir mes šokom kietai, sakė Poulius. Na.. Atpažįstu svarbių žmonių šešėlius ir ilgai į juos žiūriu. Bet širdis džiaugėsi, kai mačiau paskutinį kartą ir tą žinojau

 P.S. apie šitą tada kalbėjau

Galbūt išsisunkiau bliuzuose, nes jau antrą dieną iš eilės nolifin'u. Niekur neišeinu, bijau masės žmonių, todėl atsisakau tūsintis su trisdešimtmečiais iš festivalio; žiūriu jau seniai peržiūrėtus "Draugus" ir mąstau, kada gi išvyksiu.

Ieškau darbo. Gyvensiu kitur. Nesimokysiu.

Manęs niekas nebematys. Ir blogspot'o tada neberašysiu. Dingsiu iš "gyvenimo". Nebeturėsiu jo sekėjų. O juk šiais laikais, jei ko nors nepapostin'i, reiškias neegzistuoji, nes draugai negali paspausti "patinka", o ir šiaip, jei niekas nemato ką veiki, kokia prasmė kažką veikti, ar ne?

Visi tą žinom, bet keistis nenorim. Baugu truputį.

Norėčiau parašyti, kad naktimis mąstau itin neblaiviai, bet pameluočiau - VISADA mąstau neblaiviai.

Norisi po miglotu ir palaužtu savo sparnu apgaubti viską. O ypač tą antžmogiškumą, kurio Martyna šitaip ilgisi..

..kabaroti ant skardžio, kiurksoti debesyse, stebeilyti lietų aitrioje saulėje, gulėti pievoje tarp svirplių, dainuoti laukuose neišlavintu balsu - žinoti, kad esu ten, kur ir reikia. 

Ketinu "drąsianusigrybauti". 

Žiūrėsim, kaip pasiseks. 
Yra komedija ir tragedija. Sužaisim tragikomediją.

Smaaail.

I will always be beat down.

Mėgstu festivalius, mėgstu žmones, bet ne per daug ir dažnai. Nu gi kiek galima. Būti žmonėse įpareigoja. Nemėgstu masinių draugų sanbūrių per dažnai. Visada išeinu ar viena, ar dviese pasibūt, nes taip reikia. Ką tuo noriu pasakyt? O gi pavargau nuo kai kurių. Alkoholiauti irgi pavargstu.

Minint festivalius, vis dar gyvenu Manifeste'11. Ten buvo daugiau, nei kas galėjo iš jo tikėtis. Tiek bohemos, tiek meilės, nuoširdumo, draugiškumo, jaukumo dar niekur nesu mačiusi. O maniau, kad Bliuzai tobuli. Na, neee. Komercija visgi daro savo. Nuo to savaitgalį galėjome pabėgti. Mielas, Manifeste, prašau niekad nepasikeisk. 

Nesvarbu, kad buvo šalta, nesvarbu, kad dalies nepamenu, nesvarbu, kad pasyviai panikavau pametusi keletą brangių daiktų, nesvarbu, kad nežinojau, kaip ir ką sakyti, nesvarbu, kad tų draugų niekada daugiau nepamatysiu. Niekas nėra svarbu. O juolab kiti, prieš ką man šiaip gėda. Bet pasilikim šiokią tokią paslaptį.

Mano draugai mieli, kreipiuosi į jus, nes žinau, kad kartais paskaitot: tą, ką pasakau tik jums būnant tik dviese - viešinti nereikia. Reiškias, tai pasakiau tik jums, nes pasitikiu ir aš visai nenoriu, kad tie anie kažką apie mane girdėtų. 

O šiaip, gyvenu gerai, ačiū.

John Frusciante - Beat down.mp3

harrypotteriauju

žiūriu kvailus masinius filmus, gadinančius kažkada skaitytas Rowling eilutes. ieškau svajonių kelioninio savo turbo spalvoto megztinio - ne taip paprasta. nemiegu namuose, su mama nesimatau ir nešneku (kelių kambarių bute pasislepiam kas sau). valgau tai mažai ir sveikai, tai neaiškiai, geriu daug CnH2n+1OH ir suprantu, kad pradedu priprasti. bet jausmas po to būna liūdnai geeras, trumpai pozityvus, vėliau - kaip žinot.

kiekvienas skambutis, kiekviena žinutė neša išgalvotą mintį. todėl nereaguoju į žmones, neskaitau, neatrašau, nekalbu - išsisaugau paslaptį. bet vėliau vistiek sugriaunu. 

realybė.

pažabojami dalykai.

išsiryškinau šiandien daug šiltų nuotraukų. ir vieną TĄ. taip, Sima, pati žinau, kad nederėjo, bet kas supaisys sentimentalios žmogystos poreikius po laiko vėl viską prisiminti? 

aš su klaidom. nevykusi veikėja. mano romanas būtų absurdas.

labiausiai mokausi mažakalbystės. tegu kalba Dovydas - jispašnekėsužvisus..

nu. graži daina, milijoną kartų išklausyta: Aerosmith - Dream on.mp3

nes mano pasaulyje nieko kito nėra, tik "dream yourself a dream come true.."

Comfortably Numb

Oras nespalvina mano nuotaikos. Nei žaliai, nei mėlynai, o ypač ne raudonai. O juk tiek geras, tiek blogas veikia besąlygiškai. Gyvenu vidinėmis emocijomis. Šnekuosi su savim ir uždavinėju retoriškus klausimus. Ir tikiuosi atsakymų.

Mėtau monetą. Beprasmiškai monotoniškai. Tiesiog: ne - taip - ne - taip - ne - taip - taip - taip - taip - ne.

Ir ieškau prasmės.

Kurią turiu

susikurti

pati. Ir

tikėtis nuolankaus išrišimo

iš savo

ir ne savo

dievų - įkalintojų - vaizduotės.

Sargų. 

Ritualų. 

         Sentimentalios abstrakcijos..

Aj. 

Klausau pink floyd'ų ir nesusigaudau.

"Apisakažina"

Sudaužykit puoduką.

  

Maaloniu aazartu paadvelkia.

P.S. Egzaminai baigti. Laukiu tik rezultatų. Metas pradėti vasaroti. Ir jau laukia sudarytas neblogas savaitgalių maratoniukas attend'inant Manifestą, Bliuzus, "Bokšto kronikas" ir dar ką nors, ko dar nežinau. Faani.

Sėdėjau bekvapėje virtuvėje įrėmintuose saulės spinduliuose ir smigdama ant nublukusios, išklerusios taburetės stebėjau, kaip monotoniškai darbuojasi skalbimo mašina. Sukasi sukasi - sukosi ten batas. Sukosi žmogelis, bejėgiškai įvyniotas į audeklo tamsųjį verpetą. Jis norėjo rėkti, bet chemija kvepiančiais milteliais apnuodytas vanduo veržliai skverbėsi jo burnon. Jis norėjo būti išgirstas. Jis springo. Kvėpuoti? Jau seniai nebekvėpavo - prarado viltį. Duso. Sukosi.. Užsimerkė.

..aš tyliai atsistojusi nuėjau.

Juk šiandien Depp'o gimtadienis!!

;DD

Gal ta proga pažiūrėt kokį jo filmą? Iš senesnių, žinoma. "Secret window" vėl kokį 9 kartą arba "Blow" - ketvirtą.. Buvo laikai, kai tokias nesąmones tikrai sureikšmindavau. Va, lygiai prieš metus nupirkau sau ir mamai po pyragėlį "atšvęst" jos bendramečio dieną. Šiemet to nebedarau. Gal užaugau? O gal supasyvėjau?

Lieka daug mažiau progų džiaugtis.

Nežinau. O kaip geriau?

"Dievo pirštas pakišo koją"

Na ką. Visiškai nesimokau, po Palangas su Sliviu važinėju ir sušius pirmą kartą ragauju, o stojimų lape naiviai ir lengvabūdiškai surašau geresnes, aukštesnių rezultatų reikalaujančias specialybes ir laimingai sėdžiu tikėdamasi geriausio. Pakiš man tas pirštas kokią koją, nu.

Visos viltys į užsienį. Na o jei ir neįstosiu ten, tai vistiek vistiek VISTIEK važiuosiu valkatauti į jį. 

O po to jauni ir utopinių vilčių kupini būsimi abiturientai žiūrės į mane ir galvos: kaži, ar ir ji tokių gražių svajonių turėjo. 

O aš būsiu turėjusi..

Jeff Buckley - Lilac Wine.mp3

smoother. na. na. na.

Šiandien ieškojau pono Paslaptingojo. Nežinau, kodėl jis įstrigo mano makaulėn. Gal ir gerai: šiek tiek padeda nuo kitokių, apgailėtinų vizijų. O jomis sirgti jau vidurinį mėnesį nebegarbinga. Atvirai gėdinga.. O tenorėčiau tik puodelio arbatos. Ir dar to naujumo jausmo. Naujumo man dabar reikia kaip deguonies. Mąstau, ką keisti savyje, ko visiškai atsikratyti ir ką puoselėti. Sunkokas uždavinys, bijau išspręsti su klaidomis, nes tuomet atsakymas ir toliau netenkintų.. Ar nauji dalykai būna geresni? O pokyčiai veda į gera? Gan paradoksiška, kai pati dievinu viską sena. Bet svajoju apie naujoves. Archajinis modernas, a? Viliuosi, ši paskutinė paprasta vasara daug ką išaiškins ir pakeis. Privalo. Sunorminti ir suklasifikuoti. Užbaigti, atsakyti..

Jeff Buckley - Corpus Christi Carol.mp3


Harmonijos ir tikrumo linkiu visiems ir sau.

http://vimeo.com/3456454

Nuostabus filmukas. 

Nes taip būna mums visiems.

Ir juk tai nėra apgailėtina.

Tai silpnybė vaizduotei.

Keista, kai žmonės iš tavęs tikisi kažko įdomaus. Kai mano, kad tu esi nupušusio proto ir būtinai turi kažką kitokio veikti nei, pabrėšiu, paprasti žmonės veikia. Šiandien manęs vilties ir smalsumo kupinomis akimis paklausė, kur buvau dingusi pastarąsias dienas. O aš, kur aš buvau? Cha cha. Nesinorėjo nuvilti žmonių, kad vis dėlto nieko neveikiau. Atsakiau: "aj, čilinau..". Pasitenkino žmonės, tebemanydami savo. 

---

Su Sliviu šiandien nuostabiai pasivaikščiojome. Taip, kaip aš dievinu. Nemąstant, atrandant, nesivaržant, ilgai.

Pabaigėm savo trip'ą filosofinėm, gyvenimiškom mintim. Bent jau aš.

Vertinu tokias dienas. Draugystę branginu kaip niekad.

---

Jeigu vaikystėje turėjot kokių fantazijų, iliuzijų ar tiesiog pasigražintų tiesų, užaugus nebesigilinkite į tiesą, palikit taip, kaip pamenat. Nes vaikiški prisiminimai nuostabūs, kūrybingi ir naivūs. Papuošia vaikystę. Sukuria emociją. Ir aš ką tik susigrioviau vieną savo gražesnių ir mistiškesnių prisiminimu, smalsumo vedama. Et.

Pasižadu, nebegriausiu vaizduotės iliuzijų vien dėl tiesos. Kam to? 

Priešus - buitiškąjį pradą, paprastąją empiriją - tolinti.

---

Kuo toliau, tuo labiau mano izoliacijos idėja auga ir didėja. O dar Sliviukas pametėjo naujų, ekstremalesnių, išgyvenimo instinktą skatinančių mintelių. Telieka laukti. 

Nekenčiu laukti. Todėl ir vėluoju amžinai. Per laukimą žmonės dažnai apsigalvoja. Nekenčiu laukimo.

grass ain't greener. it's already green.

Šeštadienį šaudėm zuikius vieną po kito.

Pirmas zuikis. De big ingliš dei. Einant į egzaminą gatvėje aptikau katinuką su gražiom iššautom akim ir lygiai pervažiuota krūtine. Nuteikė kūrybiškai. Pozityviai. Turėtų pasisekt. Bent dalinai. Sakė, šiemet buvo itin sunkus.

Antrasis zuikis. Gimtame (nors ir negimiau čia) mieste suorganizuotas pirmasis aukšto lygio ir dėmesio vertas renginys, kurį attendinom. Per jį (gyvąją biblioteką) teko pabendrauti su pabėgele iš Vietnamo bei emigrante juodaode iš Kongo. Kalbėjom lietuviškai, buvo truputį keistoka. O kalbėti ir žiūrėti tiesiai į akis juodaodei buvo gana sunku, mat prie to iš tikrųjų reik priprasti. Bet man toleruoti buvo sunkiau ne jos odą, kas natūralu, bet faktą, jog jos niekas taip nedomina kaip Dievas - va šitai tai sunkiau suvokti. Ar aš žlugusi?

Taip pat ir su homoseksuale pakalbėjom, kadangi homoseksualų vyrų tema nebe naujiena ir patirta. O va šitai nelabai. Hm. Ji kaip žmogus, nebuvo man patraukli. Vertėja.

Forumo teatrą irgi paattendinom. Geras, malonus jausmas sėdėti apgriuvusiam ir nevartojamam pastate, kurio neformali aplinka galėtų šiaip būti dažniau produktyviai išnaudojama, bet aj.

Ir trečiasis zuikis, buvo "Atgaiva". Paklausėm elektorininės muzikos, kuri šiaip man patinka, bet ji per mažai melodinga, todėl didžiausi mano elektronikai kompiuteryje yra Gorillaz. Smagiausia dalis turbūt buvo, kai mes su Sima pradėjom elgtis ir dūkti, kaip mes mokam ir mėgstam ir nesivaržom, ir tatai užkrėtė kitus. Kompanija buvo įdomoka, neteko su daug kuo bendrauti, bet nežinau, ar ir būčiau norėjus. O po festivalio varėm į garažiuką, kur žmonės buvo pasiruošę aparatūros jam'inimui. Tai paklausėm improvizacijų, kas man visados patiko. Klausymą trukdė tik per didelė žmonių masė ir galbūt blaivumas, išlaikęs susivaržymą, kas neleido išplaukti į transą. Blaškymasis.

Po ilgo ir malonaus ėjimo in užmiestį miegojom šiltai.

Šiaip, man patiko savaitgalis. Patiko tranzuoti. Patiko nieko neveikti. Itin patiko aptikti kapinaites kažkur prie pat plento ir ten miškely pačilint.

Savaitgalio čilas, neleido man iš jo pabėgti net sugrįžus namo, todėl su mama išvažiavom į kaimą, kur aš pasijaučiau vietoje. Būna akimirkų, kai niekas nebesvarbu: nei egzaminai, nei ateitis, nei draugai, nei meilės, nei komleksai ar talentai - viskas palikta mieste. Buvau ten, kur ir reikėjo. Miegojau ant žolės, gėriau vyną prie ežero su Kamiu rankoje ir konstitucija žolėje, nors jos nė nepaliečiau - mokslas, o juolab įstatymai miestui.

Grąžinkit mane ten.

Beje, mamai papasakojau apie savo vasarinį izoliacijos planą. Ji neprieštaravo. :)

Tai ką, bandysim gyventi įdomiau! Nors ir trumpam.

Nežinau, kas darosi. Man nėra gerai. Sergu. 30 kartų įeinu į feisbuką ir išeinu. Kažko tikiuosi, laukiu? Nežinau. Tai neturi reikšmės. Sielos neramumai kyla į paviršių ir nežino, kaip išsireikšti. 

Nesusikoncentruoju. Nesąmones darau.

Kost, kost.. Reikia arbatos. 

Norėčiau dabar įsisupti į šiltutėlę antklodę, gerti karštą ir saldžią citrinų arbatą arba nesaldintą žaliąją ir jaukiai įsitaisyti savo balkonėly. Su Tavim. Ir laukti, ir stebėti kaip sutemsta ir kaip tyliai viena po kitos įsižiebia žvaigždės. Bet mes jų neskaičiuotume. Mes išsirinktume mėgstamiausią. Ir nusiųstume jai savo troškimą. Ir gyventume su viltimi. Ir laukimu kažko tyro ir skaistaus. Tikro.

Norisi. Norisi.

Norisi.

Red hot chili peppers - Hard to concentrate.mp3

Skaičiau: GaDi festivalyje daug sužeistų žmonių. Praskeltom galvom, antakiais, įpjautos rankom. Lietuviškoji "Love Parade" versija. Tik Lietuvoj viskas tyčia.

Naktinis kavos gėrimas mažajame mano balkone. 

Trūksta tik cigaretės - mažos degančio nikotino liepsnelės naktyje. Kurią galėtų pastebėti vienišas keleivis paralelinės gatvės kampe. Ir. Jis mąstytų. Galbūt tai būtų nususęs girtuoklis ar praturtėjęs meninkas, o gal paklydėlis šuo? 

Bet mama namie. Turiu dar šiokio tokio padorumo.

Vėjas taip ramiai ramiai ramiai gaivina, išskalauja galvelę mano nuo minčių keistų. 

Vėsu. Ir į vidų eiti nesinori.

Gal miegoti lauke?

Egzotiška, romantiška, natūralu.

Kvailoka. Kas gi miega balkonuose?

Pasakytų mano mama, gal draugai. Kartais būnu nesuprasta. Net pati nesuprantu. Bet tai.. Neturi reikšmės.

Sunku susikaupti. Nei mokytis sugebu, nei, mamos prašymu, nusipirkti gražų rūbą mokyklos baigimui. Net rūkyti susikaupus nebepajėgiu. Ir proceso malonumo nebepajaučiu. 

Priėjau monotonijos tiltą. Gal tiesiog pėdinti juo..? Pasidavus. O gal bristi upe..? 

O?

Man reikia pabaigos. Iššūkių, jų sukeltų naujovių. Kiekviena pabaiga yra pradžia.

Tuo dabar ir gyvenu.

Pėdinu tiltu.

Sapnuoju vis tą patį. Žmogų. Perdėtai tikroviškai.

Ir nesuprantu ar tai jis mane, ar tai aš jį sapnuoju..

Sapnuojame juk tai, ko prašo pasąmonė.

Sapnuose susitinkame su žmonėmis, kurie nori su mumis susitikti ir taip pat mus sapnuoja.

Ar ne taip yra šnekama?

O jei sapnuoji mirusįjį?

Jeff Buckley -  Dream brother.mp3

Mačiau krentančią žvaigždę, o paskui ir 23:23.

Gal kažkam lemta išsipildyti?

Kiek galiu aš apie tą patį svajot..?

John Frusciante - Heaven.mp3

inlove

Nuskraidinkit -

nuneškit -

numeskit -

nusiveskit mane į šią vietą.

Arba nužudykit ir aš pati tenai nuskrisiu.

Dabar ji - mano gyvenimo tikslas.

mcferrinuojam

Paklausiau monetos, ar man aprašyti čia jums, kas skaitot, o žinau, kad Neringa skaito (;D), tą mano adventurous savaitgalį?

Sakė, taip. Na ką, turiu paklusti neaiškioms jėgoms.

Trumpai pasakoti nemoku. 

Taigi, kaimietė ir Simona ši sekmadienį keliavo į Kaunelį. Apsirengiau kaip vasarą, tai visą laiką šalau. "Mano laikais, jau daržus ravėdavom gegužės pradžioj" - sako mama. Nuo mūsų kaimo pirmus 30km įveikėm gal per penkias minutes, nes vairuotojas tikrai žino, ką reiškia velniškas greitis. Mes nežinojom, todėl sukandusios dantis laukėme skrydžio į mirtį. Bet dar mūsų valanda neišaušo. Vėliau?

Kauną pasiekėme gan nuobodžiai: nei Sima, nei aš perdaug su vairuotojais nebendravome, netūrėjom jokių karštų diskusijų. Ir iš vis kartais pamąstau, ar kada nors turėsiu svajonių vežėją..?

Taigi, patekome į Kauną. "Paeisit 20 min ir jau būsit senamiesty". Ėjom triskart po 20 minučių, kol nutrynė batai ir galiausiai pasiekėm Laisvės alėją. Užklupusios Coffeein'ą sugriuvom ir prisipirkom brangios kavos. Ne man tokias pirkinėti.

Ir kol ją gėrėm, mus aplankė Matušauskas. Vargšas elgeta. Kuris - mano būsimieji draugai. (Tikiuosi, ne). Taip, jis turėjo svajonių, keliavo, grojo gitara, mąstė, kūrė. Kuria ir dabar, tik poezija jam ir tebeliko. Bet kas iš to? Pasidalino savo apmąstymais jis su mumis, aš materialiai, Simona obuoliškai, bet atsidėkojome jam už vizitą. 

Ubagėli, mielas..

Savo 5 minučių performansu jis įstrigo mano galvoje.

Pirmąkart buvau Kauno akropoly. Jėga, ane? Bet reikėjo ten eiti. Reikėjo valgyti. Osvaldai rodė kelią.

O kas buvo toliau? Kas buvo vėliau??
Aš pagaliau išvydau Bobby Mcferrin'ą! Jis yra AWESOME. Toks paprastas, kasdieninis, ramus, pxistiškas, rastamanas, muzikalus, talentingas, sukaustantis, intriguojantis. O mačiau jį iš kokių 3 - 6 metrų :).
Mane labiausiai sužavėjo tai, kad, norėjau nusipirkti ženkliuką, atviruką ar tušinį, kad turėčiau atributinį atsiminimą kažko dieviško ir nepaprasto, tačiau nieko neradau, nes McFerrin'as neskatina komercijos, jis tuo neužiima. 
Retas toks.

Po koncerto vėl susitikom su Osvaldais. Juokaujam, kalbamės autobuse, aš lakstau, dainuoju ir še įeina bičelis su "cento alumi". Dar paprikolinu: "Draugelis man". O jis ramiai sau išsitraukia pistoletą. Lyg elektro - šoko sukrėsta staigiai atsisėdau, reikėjo pasišalinti iš to bičelio akiračio. O jis susirado auką - už mūsų sėdinčią panelę - ir ėmė ją kalbinti.
Sėdi ir nežinai, ką daryti. Lyg ramiai, lyg įsitempus. Juokinga, bet rimtumo reiktų. Simona išvis išsigando, Osvaldas Burbulas tai riebiau nei teatruose emocionavo, o Rublis tokį čilą pagavęs.. Na, jis vienintelis nematė ginklo. Tas čiuvelis dar netyčia išmetė jį, vėl pasiėmė. Aj, casual.


Sėdėdama pamąsčiau, kas būtų jei mane imtų ir nušautų Kaune. Ką mama darytų, kas vyktų toliau, kai jau nebereaguočiau? Ištranzavo į didmiestį ir še tau - nušauta. Žavingai. Romo Kalantos mieste.


Naktelė buvo wild. Kai kam tai tikrai.

Kaip žinia, gegužės antrąją vidurio Lietuvoje gaaaausiai prisnigo. Būtent ten, kur į Klaipėdą važiuojantis vyrukas turėjo mus paleisti. Žiūriu aš į baltas pievas ir tyliai juokiuosi - labas, mirtie, trečiąsyk. Geriau jau būt pašautai, nei sušalt ir pasigaut kokią ligą. Mes visi svajojame apie greitą mirtį. 
Ypač įsimintiną.


Skambinu mamai patarimo ir dviejų vaikų tėvas bei medicininės technikos inžinierius sako: "Na, aš galiu pavežti". Kas jam darbo: mirsim mes ar ne? Iš kur tas mesijas? Tas širdingas šio pasaulio žmogus, kuris užjaučia pirmą ir paskutinį kartą matančias merginas vasariniais rūbais..


Mus tikrai myli tai, į ką reikia tikėti. Kažkokia aukšta materija mumis tiki. Mus saugo.

Mano kaimas sniego nematė.


P.S. Radau naują tobulą muzikantą, kurio šiaip nežinojau - Jeff Buckley. Apsidžiaugiau. Bet ir jis miręs.. Nusivyliau. 
Ir jis net nebuvo narkomanu.


Jeff Buckley - Halellujah.mp3

Žaidžiam: taip - ne?

Nes vienumoje esi su geriausiais draugais.

Keistuoliai jūs, žmonės.

Aš porų ir neporų nesuprantu. Į jų tarpą įskaičiuota nebūsiu. Pa-si-žadu.

Ir jei girdėsit mane sakant, kad noriu įsimylėt ir turėt fakin berną, žinokit, kad čia kalbu ne aš. Čia kalba nuotaika, kurią kuria iliuzija. 
"Man ir be jų gerai" - mano sena mylima frazė.

Aš plaukioju, fantazuoju ir sapnuoju. Bet su idealais.

Kitaip nenoriu. 
Ever.

Būsiu aš.

Aš..

Ir moneta. Kuri sako ne.

 

Aš kartais tikrai neturiu ką veikti.

Tai prisimąstau dalykų.

Nelaistau savo kaktusų. 

Kažin ar jie mąsto? "Blem, net Afrikoj daugiau drėgmės gaučiau - ne gyvenimas".  

Niekas nežino, gal ir mąsto.

Įrodykit, kad ne.

kai skrajoji ar plaukioji ar sapnuoji ar tiesiog

Norėčiau kur nors būti.

Tik ne čia.

Tik ne dabar.

Take me to the place I love

Take me all the way.

Whats gone will never come back / But it exists when you think of it/ And what is anything, anyway / But a series of things running through your brain / All of the fucked things you do / Are the product of whats happened to you

Atsinešiau kompiuterį į kambarį, kuriame paprastai tik miegu, su tikslu ramiai pasiklausant muzikos pasimokyti. Geografiją reikia mokytis. Atsigeriu dar šiltos iš termoso, darytos pietiniam pasivaikščiojimui, kavos ir pradedu gilintis į kalvas, upes ir lygumas.  Kava ir gamta.  Gamta..

O kai susivokiu, pastebiu, kad keista ta mano geografija. Skaitinėju sau kitų panašių personų minteles, o tenorėjau žvilgtelt į dainos lyrics. Nes aš nesuprantu angliškai. O jis keistai dainuoja.

Ir į mano galvą vėl įsiropojo įvairių, keistų ir violetinių išvadų, nuo kurių aš mokausi pabėgt.
Ir kartais pabėgu.
Gamtoj..

 

Žmonės sudėtingi. Daug paviršutiniškų. Ir aš galvoju, ar tie paviršutiniški apsimetinėja savo paviršutiniškumu? 
Visi turim problemų. Ir esam sau svarbūs. Turim problemų, nes norim turėti. Šitaip mes svarbesni?
Ir vėl. MINIA. Viską darom dėl minios.

Stebėdama kitus, pamatau. Save.
Pažindama kitus, susipažįstu. Su savim. 
Analizuodama kitus, per/iš/analizuoju. Save. 

Juk pirmiausia turi pamilti save? 
Taip?
Mokomės to.



John Frusciante - One More Of Me.mp3
(Dainos žodžiai tokie, kad net nežinau, ką cituoti. Cituoju visą nuorodą. Tobula.)

Geriausios Velykos, kokias tik esu turėjusi

Atostogų pabaiga.

O pabaigos juk visada geriausios.

:)

Dvi įskaitos, dvi kelionės prie jūros, dvi staigmenos, viena savaitė savarankiško gyvenimo, vienas vakarėlis, vienas gimtadienis, viena blėka sudegintų sausainių, vienos Velykos ir vienas kiaušinis, keli piknikiukai, daug termosų, daug šokinėjimų per upeliuką, daug 'How I met your mother' serijų, daug nuotraukų, daug čilo ir daug naktinėjimų.

Šios atostogos nuostabios.

Kvepiu laužu. Jėėėė.. ;)))

nonsense

Ar žmonės save sapnuoja gražesnius??

_ _ _

Mėnulis žiūri į mane.

Bet jis neturi akių.

Ir aš tyliu.

Tylime kartu.

Tylėsiu ilgai.

Nes kalbėti nereikia.

Dažnai.

_ _ _

Mėgstu netikėtus siurprizus. Nors ir kokie jie bebūtų. 

Myliu spontaniškumą.

_ _ _

Nešk mane, vėjau, kaip pavasarinį pienės pūką į visas keturias ar septynias puses, skersai ir išilgai. 

Ilgai. 

Draskyk, plėšyk, nešk. 

Nesustok.

Saule kvėpuok.

_ _ _

Nuotaikos vasarinės - laukinės. 

Laimingos.

Aš laukinė. Vasarinė.

IR NORIU Į MIŠKĄ.

John Frusciante - This cold.mp3

John Frusciante - Second walk.mp3

Kokia aš keista

Iš tikro tai ne.

Nes mes esam minia ir viską darom dėl minios. Nes minia veža. Ir mes numirštame dėl minios. Ir minia veža. Nes veža. 
Ble, ir kodėl neišsirašiau tos citatos iš Parulskio apie minią. Taip čia tiktų.

Atėjau čia norėdama kažką pasakyti. Sau. Žinoma. Bet mano galvoje tiek daug nesąmonių, kad pamiršau. Daug ką aš pamirštu.

Bet užtat sužinojau, kaip atrodo neprinokę graikiniai riešutai ir kaip atrodo imbierų lapai. Ir kad noriu pas amišus. 

Kažko man neramu. Sielai. 

O galvoj nebetelpa. Sako, žmonės su fantazija laimingi. Nežinau. 
Nesu nelaiminga. Aš laiminga. 

Sėdžiu, žiūriu į narkomanus. 

Į žmones, pasiekiančius savo ir mano svajones. Sakau, jėga. Tada 20 minučių pratyliu. Įsiklausau į 80 - metę kaimynę, 1h nakties sumąsčiusią perstumdyti baldus ar kokio velnio ji ten duodas.. Mama sklepe kaupia tuščius stiklainius. Iš sovietinio įpročio, turbūt. Žmonės visada ką nors kaupia. Žmonės yra keisti. Jie mąsto.

"Žmonės - įpročių vergai" (S.Parulskis) 

Aj.

Ar ruošiatės įskaitai? Aš tai ne.

neverkiam. nedainuojam. nežiovaujam.

Vienatvė yra graži kaip idėja. 

(Kęstutis Navakas)

Iš tikro.

Bet kartais aš mėgstu "pasivienijimus". Kaip šiąnakt.

Aš. Judėsiukai. Kava Miče. Trys kryžiai. Fotoaparatas. Mašinų ūžimas. Bob'as. 

Visuma. Ramuma.

John Frusciante - Falling.mp3

P.S. Tikrai nežinau, kodėl toks pavadinimas.

P.S.S. Kam aš rašau P.S.? Vis tiek čia niekas be manęs nesilanko. Juokinga.

Kažko.

If something is nothing it must not be
something in any possible way.

"Tu nešiojiesi vandenį?"

Ir kodėl aš įsimenu? 

Kodėl svarstau 
ir kodėl prisifantazuoju nebūtų 
galimų dalykų. 
Svajoti yra sunku. 
Iš svajonės sugrįžusi 
lyg su šlapiu skuduru 
per veidą 
pasitinku realybę.

Mr.S prieš porą metų: "Ką čia geri? - Vandenį."

Ir ko tai taip kliūna?


Coldplay - Swallowed in the sea.mp3

Pagaliau! Pagaliau! Pagaliau!

Pagaliau aš aptūrėjau svajonių savaitgalį didmiesty, kai viskas būna tiesiog tobula. Labiausiai todėl, kad turi būti.

Taigi. Penktadienį po woba tortadienio iškeliavau į Plungę. Ten smagiai pasibuvau su plungiškiais, susipažinau su naujais veidais ir pabuvau parkely, kur tikrai norėjau pabūti. O po to ten ir užsibuvom..  O pabaigos būna geriausios.

Linxmei.

Visą naktį neužmigau, nė menkos akimirkos, nes Renatos lova arba man kažkuo neįtiko, arba aš per daug jaudinausi dėl rytinio pokalbio su mama dėl kelionės į Vilnių. Galiausiai atėjus rytui, aš jai paskambinau. "Vakar tiek kalbėjom apie FIDI, o aš ten tikrai noriu.. Nu bet galiu parvažiuot namo, jeigu nori.." Ir supratusi mano taktiką, mama jau nieko nebesakė. Todėl mes iškeliavom. Važiavom dviem frontais: 2 žmonių rietaviškas frontas ir 3 žmonių vėžaitiškas frontas. Tikslą frontai pasiekė daugmaž vienu metu, taigi lenktynės neišdegė, bet kai patranzavom..

Buvau be proto pasiilgus nykštinio ritualo.

Tranzuočiau ir vėl. 
Bet kur.

Taigi į Vilnių vykau ne tik dėl tranzavimo idėjos. Šeštadienį vykęs FIDI buvo osom. OSOM iš didžiųjų raidžių ir šauktuko! Trys scenos kažkokioj underground'inei, oldschool'inei patalpoj su trimis stage'ais (techno, main (funk/rock) ir punk/metal rock). Ir visose pabuvau ir visose patiko. Net įsimylėjau 2 naujas LT grupes. Viena iš jų priminė ankstyvuosius Pepperius 1983- iaisiais. Pajutau viską tą, apie ką skaičiau Kiedis biografijoj. Pajutau ir siela, ir pačia gyvybe. 

Nemažai laiko, žinoma, praleidom ir rūkomajame, kuris buvo dar nesveikesnis. Ten naujų draugų nesusiradau, bet užteko jau esamų. 3h nakties apleidome FIDI patalpas ir išvargę, priedo aš dar užkimusi, patraukėme namučio. Ilgai norėjau, bet galiausiai pakaučsurfinau ir taip sėkmingai. Marius, Paulius ir Audrius. O jų būstas - wow. Net nenoriu jo aprašyti, nes to vaizdo niekaip neperteiksi žodžiais. Miegoti nuėjom 6h ryto. Po kažkur 4 valandų miego ant sėdmaišio, kur tobulai išsimiegojau, iškeliavau apsilankyti pas tetą pencininkę - tokią bausmę man paskyrė mama už tai, kad naglai ištranzavau. Paradoksas: aš užkimusi ir be balso, ji sunkiai prigirdinti. Įsivaizduokite, kaip mes kalbėjomes.. Anekdotai.

Žinoma, nebūčiau Martyna, jei nefail'inčiau. Pasiklydau tarp troleibusų ir išvažinėjau pusę Vilniaus ;D Tas suvėlino išėjimą iš miesto, kam užtrukom 2 valandas ir teištranzavom po 4h.. 

O kas įdomiausia, asmeniškai man, tai kad mama, jau kelionės pabaigoj, atvažiavo manęs  pasitikt nuo Tryškių, kad netranzuočiau viena. Ir ji nieko man neigiamo apie tai nebesakė, priedo aš dar paminėjau, kad buvom sutranzavę atgimusį apaštalą - krikščionį Vilių, tiekiantį Dievo tiesas, o vėliau ir patį kunigą, kuris ta tema išvis nekalbėjo.

Nežinau, ar aš čia skaitomai ir ar išvis bent kiek įdomiai parašiau, bet man savaitgalis buvo 10 balų! Taip norėjau gyvo koncerto, taip norėjau pabuvoti "Insanitus", išmėginti klubą kokį, pasitūsinti, išsiskaslauti galvą gyvos muzikos bangomis ir sudrebinti boss'ų žemomis vibracijomis - visa tai FIDI. 

Utopiškai.

Red hot chili peppers - Tell me baby.mp3