Kokį šiąnakt sapną apturėjau.. 

Kai buvom Troboj, žadėjom "paspirituoti". Sapnavau, kad vis dėlto tai padarėm ir kad akies lentoje apsireiškė ne kas kitas, o mano Bobas. 

Sapnas buvo toks tikroviškas, realus - visa aplinka, dūmai, netvarka, šaltis, žmonės, jų judesiai, balsai ir net jų sėdėjimas.. Lyg taip ir būtų buvę. Taigi, Bobas mums sapne pasakė, jog jo tikrasis vardas Natanielis ir jis - I pasaulinio karo auka. Žuvo būdamas 19. Mėgo meną. Nekovojo.

Taip pat labai aiškiai ir išraiškingai akies lentoje parodė, jog su manimi būna ištisai, lydi visur. Kodėl? Nes aš jį prisišaukiau.

Kai pabudau, mane iškart persmelkė toks šiurpinančiai katarsiškas jausmas - lyg kas kokia nematoma širma būtų apkloję. 

 Baugu truputį po tokio sapno, bet tuo pačiu ir ramiau. Aš su Bobu.

Dviprasmybė.

Susidvejinusi mano esybė. Nors, visų pirma, ar aš turiu tokią? 

Nė pati nebežinau, kokioj erdvėj plaukioju. Fiziškai esu Žemėje: matau draugus, darau kas reikalinga, bet dvasiškai.. kur aš..?  

Nesusikaupiu. 

Nekvasilifikuota galva. 

Išėjusi iš rikiuotės.

Vienas mano smegenų pusrutulis - turbūt protingasis - mąsto ir dalykus vertina objektyviai, konstruktyviai, kitas - tuo sunkiuoju, giliuoju ir iš proto varančiu būdu.

Ar žmogus gali kontroliuoti savo smegenų pusrutulių veiklą? 
Nūdienos literatūra mane veikia nežmoniškai. Todėl manau, jog, A.Diuma, grįžtu prie Tavęs. Viduramžiai ne tokie varginančiai sudėtingi.

Led Zeppelin - Stairway to Heaven.mp3

Juodi ragai man vaidenasi 

Per visą dangų įstrižai.

Todėl užsimerkiu.

Absence

Kuo mane traukia arogancija? Ką gi jis tokio turi?? 

Suplėšykit mane grubiais gabalais ir sušerkit vanagams, besiputojantiems intelektu.

Mesijau, Tu parašyk man laišką.

„... pasaulis man pasidalijo į tris dalis: vienoje gyvenau aš, vergas, privaląs laikytis įstatymų, kurie man vienam sugalvoti ir kurių aš, nė pats nežinodamas kodėl, iki galo laikytis niekaip neįstengiau; antrame, man labai tolimame, pasaulyje gyvenai Tu, paskendęs valdymo rūpesčiuose, įsakinėdamas ir vis piktindamasis, kad įsakymai nevykdomi; pagaliau trečiajame pasaulyje, neprivalėdami nei įsakinėti, nei klausyti, laimingai sau gyveno visi kiti žmonės.“ 

 F.Kafka "Laiškas tėvui"

Norėčiau gauti laišką. Kaip norėčiau.. Tokio tikro. Na žinot, su giliais pamąstymais, filosofija, nuoširdžiais pasakojimais bei vaizduotės išsireiškimais. Tokius dažniausiai rašydavo rašytojai, eseistai. Kaip dabar yra, nežinau. Gal ir tebeegzistuoja toks rašymas.

Galbūt, jei netūrėčiau facebook'o, blogspot'o, gmail'o ir išvis interneto.. 

Nors tokiu atveju, kaip tik nesulaukčiau nieko, jau dabar beveik niekada niekas neparašo, kai tik šitiek tereikia. 

O aš svajoju apie laišką, kurį gavus, turėčiau ramiai prisėsti, susikaupti ir susitelkti ties kažkieno mintimis, o norėdama atrašyti, turėčiau išeikvoti visą savaitę mintims sudėlioti ir pasiruošti rašymui, nuoširdumui. Retam.

Kitą vertus, laiškas galėtų užimti vos kelias eilutes ir pasakyti tiek daug vos keliais sakiniais, kam tų galybės žodžių ir mažai prasmės?

Tėvas rašydavo mamai laiškus. Gaila, kad radau tik vieną.

Bet labiau gaila, kad man niekas nerašo.

Kaip apgailėtina gailėti savęs. Whatever.

Dabar 10:27.

Atsikeliu ryte taip tingiai ir nenoriai. Už lango vėtra. Vėjas visu pajėgumu demonstruoja savo galybę ir laužo medžių rankas, kaip gi jie be jų? Ką jau kalbėti apie sudaužytus automobilių langus ar praskeltas praeivių galvas. Nieko tokio..

Taigi, į mokyklą eiti nenorėjau.. "Mam, šiandien dvyliktokai rašo matematikos bandomąjį. Gal man neit į mokyklą? Nelabai apsimoka.."

Bet visgi, kad ir kaip nenoriai, ėjau. 

Žinot, kaip rodo superherojų filmus: koks nors Betmenas abejingai ir šaltai eina, o už jo viskas griūva, lūžta, sprogsta, miršta.. Šiandien panašu.

Vėl. Nueinu į šūlę, pasėdžiu geografijos pamokoj, kuri tik šiaip reikalinga ir nėra labai jau rimta, nors man bet kiek įdomi, po to pralaukiu pertrauką, per kurią klasiokė pademonstruoja, t. y. pasimaivo savo močiūtės mechaniniu laikrodžiu su grandinėle - ji žino, kad aš tokio noriu! Na ir po kankinančios pertraukos einu namo. Vėl į lauką, į tą Dievo pamirštą erdvę, kurioje įsiviešpatavo demonai. Ir aš nė kiek neperdedu, orą prilygintumėm arktiniam ciklonui.

Taigi po vienos pamokos aš namie. 

Manau, ši diena jau sugadinta ir nueis velniais. Jokių mokslų. 

Damn.

Iš tikro, naujasis kompas gadina mano gyvenimą.

John Frusciante - Secret Side

Negaliu gyvent be šios dainos.

Taip, aš priklausoma.

Kaip ten su tuo gyvenimo susitvarkymu? 

Šiandien jau tikroji bandomojo diena ir aš vėl pavėlavau, gerai kad tik minutę ar dvi. Tik įeinu, klasiokai:

- Mes kaip tik apie tave šnekėjom. 

- Kaip čia buvo, kad spėjai?

- Koks jausmas antrą kartą skubėt į lietuvių bandomąjį?

- Sorry, turėjau papasakot.. Xe xe..

- A geras?

                   - Dežavu..

Blogas oras vėl valdo nuotaiką. Na dar Frusciante, kuris jau nebetoks pats, kokį pamilau. Ir žinau ką dėl to reikia kaltinti..

FAIL

Kaip juokinga.. Nors, ne - apgailėtina. Moku aš susilamint.  Galėčiau kur nors atstovauti ta tema: "Fail iš anglų kalbos reiškia nepavykti, kitaip tariant apsikvailinti, susimauti. Kartą, kai buvau jaunesnė.."

Šiaip mano gyvenime taip nieko ypatingo nevyksta, tad tą ypatingumą moku susirasti, kieno kaina? Gėdos!
Pirmiausia, paminėsiu tai, jog filmavimasis pilietiškumo filmuke baigėsi - buvo smagu dergtis prieš kamerą, nesmagu nusidainuoti, dar nesmagiau vaidint šokėją, bet labai smagu bus išvykti į kelionę. Taip, mes išvyksim.
Taigi, nežinau ar tikrai, bet jaučiu, kad filmukas bus juokingas. Visom prasmėm. 

Kaip reikia išmokt nešvaistyti laiko? Nieko neveikiu tik pc, net žinių nebežiūriu, nežinau kas dedasi pasaulyje. Vien "Friends", laukas ir miegas. Kaip sakydavau apie šunį: miega, valgo ir "tukšlėja". Galėtume pritaikyti tai man. Tampu Nika?

Ketvirtadienį bus LT bandomasis. Šiandien trečiadienis.
Atsikeliu staigiai staigiai susiruošiu ir lekiu į mokyklą - bėgau. Kaipgi vėluosi į egzaminą? Kitaip tai leisčiau. ;) Taigi, atlekiu, laukiu prie kabineto ir išgirstu klasioko balsą:
- Ko tu lauki? Tau biologija?
- Ne..?
- Tai ko čia stovi? - jau linksminasi jis.
- Šiandien ne ketvirtadienis?
- Tu ką į LT egzaminą? Ans rytoj.
- Hm. Gerai, ate. Cha.

Tašė tuščia, knygų atžvilgiu, joje tik termosas ir tušinukai. Na ką. Sėdžiu dabar mokykloj ir juokiuosi iš savęs. FAIL.

Man tikriausiai reikėtų anksčiau eit miegot, tuomet padoriu laiku atsikelti ir gal tuomet nepamesiu galvos?!

Roisin Murphy - Footprints.mp3