INTO THE WILD

Šiandien pasėta ir bręstanti mintis vis bręsta ir tirštėja - tai tampa tikslu. O kokia bus vasara be įgyvendinto tikslo?

Aš gi noriu anūkams, kurių neturėsiu, nes nenorėsiu vaikų, pasakoti apie savo turiningai praleistą ir nusisekusį gyvenimą, kuris ir yra didžiausias mano gyvenimo tikslas. Ne darbas, ne pinigai, ne vyras - ne meilė, o ilgi, gražūs ir sentimentalūs prisiminimai. Tik senatvėj suvoki ar turėjai gerą, ar tik šiaip sau gyvenimėlį, ar išvis jo neturėjai.. O tai gali nutikti, jeigu pasinersiu į darbą, šeimą, miestą ir RUTINĄ. God, save me.

Noriu to, ką šiandien pasakojau Simai, ką mintyse pavadinau "To brave", to, kas ją sužavėjo, bet tikriausiai laikinai, nes ji randa argumentų apsigalvoti, sakydama, jog jai tai neįdomu ir nereikalinga. Tikiuosi, kada nors sunaikinti šį jos apatišką bruožą. Nes mes dar daug ką turim nuveikti ;)

Kai geriausias draugas tiesiog pabūvoja viename Europos krašte, norisi neatsilikti ir savaip vėlei pažadinti savąjį adrenalino jausmą, kaip anąkart. Šypt.

Iš tikro, vis kaltinu mamą, jog dėl jos daug ko atsisakau. Arba pinigus, kurių niekad neturiu. Bet gal didžiausias stabdis aš pati su neapleidžiančia mintim: "O jeigu..?"

Jeigu, ar ne jeigu, bet aš padarysiu savo ir tikslą Nr.Brave žūtbūt įgyvendinsiu, nesvarbu kada.

Beje, noriu į Karklę. Ten gražūs skardžiai. Kas su manim? I'm serious.