Jau kalėdos, jau kalėdos.

Ačiū šeimiškiams už dovanas ir dar vienas smagiai praleistas kalėdas ;)

Myliu.

P.s. Kur naujus reik švęst?

I DID IT.

Pagaliau išaušo ilgai laukta valanda..

Sudėliojau kubiką!!!!!

Jėgelė!

Ir tai mano 100 - asis įrašas ;D Sveikinti šiandieną tikrai yra su kuo.

Oh, happy day..

Oh happy day..
         Oh happy daaaayyy...
Oh happy day...

Tos dainos klausymas tikrai užveda ir padaro dieną laimingesnę. Kad ir šiandien, nors jos klausausi jau daugiau nei savaitę.
Į antrą pamoką, matematiką, šiandieną neatėjau, mat ramiausiai sau pakavau dovaną panosėj niuniuodama ir visiškai užmiršau, jog šiandien paskutinė diena mokykloj prieš atostogas ir kad, greičiausiai, pamokos bus trumpintos.. Tai atėjau į trečią ir nors buvo matematika ir mes rimtai sprendėme, mokytoja leido pasidaryt arbatos, tad mes su suolo draugu linksmai pasišnekučiavom prie arbatos puodelio. Smagiai. Labai gerai atsimenu mokslo metų pradžioje klasioko pasakytą sakinį, kai mokytoja kaitėsi vandenį: "Ką mes veikiam per matematikos pamoką b lygyje? - Geriam arbatą." Tuomet tai tebuvo svajonė.. ;D Ir kas sako, kad svajonės neišsipildo?
Toliau ėjo lietuvių pamoka, per kurią kas norėjo - rašė atsiskaitymą, kas nenorėjo - nerašė. Laisva valia visiems ;D Taip pamokos ir pasibaigė.
Tuomet keliavom repetuot karnavalui. Aš taip džiaugiuosi, kad išsakiau savo idėją, ją pasirinkom, galėjau viską surežisuoti ir klasiokai manęs klausė.  "Alvinas ir burundukai" bei "Happy day" buvo originalu, gražu žiurėti, netikėta, muzikalu ir, svarbiausia, į temą. Nekukliai, bet tvirtai esu įsitikinus, mūsų pasirodymas buvo geriausias iš visų klasių.
Kaip šiais laikais žmonės nebesistengia pasiruošti karnavalams ir panašiems renginiams, jų samprata apie tai smarkiai nukrypusi. Džiaugiuosi, kad einu į teatrą, kad ir ne į pačią tobuliausią studiją, bet bent jau žinau ir suvokiu, kas ir kaip turi vykti scenoje. O mano aktoriai - klasiokai - pasirodė geriau nei tikėjausi. Didžiuojuosi jais.
"Chebra, šauniai pasirodėt, visi plojo, visiems patiko. Pavarėt stulbinančiai." aš.
"Iš tiesų gerai pasirodėt, net Butkienė, mačiau, neteko žado." auklėtoja.
 "Reik dėkot Martynai" Kipras.
"Ačiū", "ačiox", "mūs režisierė,", "dėkui, Martyn" - vos ne šlovės spinduliuose maudžiausi, bet maždaug. Kada kitas karnavalas? :D
Ačiū tiems žmonėms, nuo kurių užsikrėčiau perfekcionizmu - tai į gerą.

O iš tikro esu durna, nes po karnavalo iškart išlėkiau į šokių pamoką, vietoj klasės afterparčio, apie kurį sužinojau uch dalykėlių.. ;D Galiu guostis tik tuo, kad neprigėriau ir nebuvau tame uch sukūryje, ir kad pašokau su gana simpatišku, visus šokius besimokinančiu, jaunuoliu. Ir geros dienos pabaigai, mane kolegos parvežė namo, tad nereikėjo per speigus pėdint iš lšalčio sustirusiai nabagėlei ;D

P.S. Į happy day dar įeina sesės sugrįžimas iš Danijos kalėdoms ;D bei draugų draugelių parvykimas iš strasbūrinės kelionės.
P.S.S. Ačiū, Simut. Jos tobulos ;D

Labos naktelės.

Sister act 2 - oh happy day.mp3

Šiuo metu mano galvelėje sukasi tokių minčių, kokių visada bijojau ir maniau, kad jų išvengsiu..

Et.. Persekiotoja ironija manęs vis nepalieka ramybėj.

Dar kolkas negaliu nuspręsti, ar tos mintis į gerą ar nelabai. Jos tokios.. Tokios, kurios sumaišo, suvelia visą vadinamą harmoniją ir palieka siaubingą betvarkę ir sumišimą galvoje. Iš to sumišimo žmogus pasimeta ir nebežino, ką daryti, todėl viską suknisa ir iš to išeina tik šnipštas - geriausiu atvėju.

Bet gal viskas tik į naudą?

Pažiūrėsim, kaip visa tai klostysis po mėnesio. Laukiam.

Jurga - Juodos gulbės.mp3

                                      (Nice... ;>)

Nekenčiu be proto staigiai išaugusių džiaugsmų ir jų staigaus sudužimo. Minutę dar buvau euforijoj - ketinau neiti į mokylą (spjaut į visus namų darbus ar nepateisintas pamokas) ir su artimu žmogumi smagiai praleisti laiką; anksti ryte būti ten, kur tikrai neturėčiau būti.. Tačiau TEKŠT - visi džiaugsmai, viltys sudužo tam žmogui apsigalvojus.. Nekaltinu jo, kaltinu tą nelemtąją interpretaciją, per kurią visą parą nebūsiu susitikusi su dėde miegu. Rytoj, jei ir būsiu gyva, tai tik kavos, kavos, kavos, kavos, kavos, kavos dėka. Rodos, nieko sunkaus parašyt kažkokią analizę, tačiau man tai pati žiauriausia ir daugiausia laiko pareikalaujanti bjaurastis. O dar tas Donelaitis - nuobodybių nuobodyla..

Kas bus kai tapsiu studentė? Ar tuomet pakelsiu mokymosi krūvį? O gal bus geriau vien dėl laisvo, studentiško gyvenimėlio, kurio taip laukiu?

Et..

Norėčiau akimirkai, kad ir kokiai trumpai, pradingti kur nors. Kur nors..
Trūksta egzotikos.

Dabar 05:02 a.m. Gal jau pradėti daryti pusryčius?
Labas rytas ;)

Turiu paminėti, kad labai pasiilgau vienos mergytės. Tikiuosi greitai ją išvysti tokią, kokią prisimenu su šypsena..

Nėra nieko neįmanoma. I hope.

Kas pasiilgo, kas ne - aš grįžau. Atsigavusi ir kupina jėgų. ;)
Kalėdos "nebeužkalnų", bet kalėdų karštinė manęs nebegaubia: dovanos arba jau suruoštos, arba sužiūrėtos - todėl galva rami ir švari nuo visokių minčių.
Daug visko per tą nerašymo laiką įvyko, bet kas buvo, tas pražuvo, ane? :)
Išskyrus tai, jog Vilmantas pagaliau sveikas ;D

Šiandien diena buvo liux. Dailės terapija, kaip visada, daug pasakė apie mane ir kitus, kuo džiaugiuosi, nes pavyzdžiui, apie Dovydą sužinojau ohoho, ko nė nebūčiau įsivaizdavus.. ;O
Po to vyko "woba movie" filmavimas. Visa, kas kūrybiška - atgaiva man. Kurdama ką nors aš labai atsipalaiduoju, nors tai tėra koks užuolaidos susiūvimas ar jos pakabinimas filmavimui, bet vistiek džiaugsmo teikia (ypač, kai po to toje sukurtoje aplinkoje pradedi maivytis - šokti tango ir pan..). Šiandieną filmavom TJC reklamą, kuri bus tobula ;D O ryt tardymo kambarys, pažiūrėsim kas moka vaidint, o kas ne (aš nemokėsiu) ;D
Nors man reikėtų ryt rašyti interpretaciją, skaityti istoriją - eisiu centran. Man atostogos, o kas per atostogas mokosi? (ane, Kiprai? ;D)
Po kokio 5 karto filmavimo, reklama pavyko ;D Tada visi skubiai išsinešdinome iš tjc, palikdami visą "kūrybinę" aplinką, ir lėkėm į teatrą, į  "Interviu" premjerą. Spektaklis super įdomus nebuvo. Kas įdomu, tai senojo ir dabartinio teatro direktorių vaidyba, nustebau, kad jie tai išties puikiai sugeba. Nachaliavai ir dar trečioj eilėj - geriau nei tjc'e kimarint ;D
Po to su Sliviu patraukėm į mano pamėgtą "Pitlių", bet būdami keistuoliai apsisukom ir palikom ten visus pažįstamus nieko nepasakę. Kur mes ten ėjom?? Taip ir nebenusprendėm ;D Galu gale, sugrįžę į "Pitlių" ir nustebinę pažįstamus, linksmai išgėrem arbatas ir "pabajeriavom" (šliukšt į veidą..).

Ši diena tokia, kokias ir mėgstu. Perspausta įvairaus veiksmo, kuris pinasi su linksmybėmis ir nuovargio jokio. ;)
Tad šia paprasta ir nemeniška gaida, palinkėsiu labos nakties ;)

Do brazil - ey macalena.mp3

Meilė - ne šokoladas?

    Jei mylėčiau, tai kokia šokolado forma?

    Šiais laikais, išsivysčiusiame vartotojų pasaulyje, šokolado gabaliukų pramonė vis klesti ir klesti. Jau nebėra jokių likusių variacijų, tačiau gamintojai nepasiduoda ir stebina mus gamindami vis tą patį ir tą patį. Juodieji, baltieji, pieniški, akytieji, ekologiški, pieniški su riešutais, juodieji su apelsinų žievelėmis ar be cukraus – ir galo nematyti. Šis delikatesas akivaizdžiai pirmauja tarp desertų ir, žinoma, mums tai patinka.
    Grįžtant prie klausimo: pieniškos meilės nenorėčiau. Tokia man per daug saldi, per daug paprasta. Kaip sakoma – be šarmo, kibirkštėlės. Dviejų žmonių santykiai per daug banalūs ir neypatingi. Nors meilė ir egzistuoja, tačiau pieniškasis šokoladas manęs netraukia. Kaip ir juodasis su apelsino žievelėmis. Mano manymu, tai kažkoks kičas. Žmogus turėtų būti užkietėjęs gurmanas, kad pakęstų tokį dviejų priešpriešų kartumą. Kad ir kaip šie ingredientai kartu nederėtų – jie laikosi išvien.
    Vaiko meilė – tai baltasis šokoladas. Tokią meilę teko patirti ir man. Nors šios rūšies šokolado per daug nemėgau, tačiau dabar visą tą laikotarpį atsimenu su šypsena ir kartėliu. Ak, pirmiesiems kartams – tai pirmajai meilei, rankučių susikibimui, ilgiems ir giliems žvilgsniams bei pirmajam bučiniui – būtinai reikia baltojo šokolado. Miela ir saldu.
    Miela ir saldu, bet tik ne tuomet, kai kalbame apie „kartoninius“ šokoladus, neva pieniškus. Tokia meilė pigi, beviltiška ir netikra. Kakavos per mažai, o ir cukraus pagailėta. Šis šokoladas yra tik tam, kad būtų, kad egzistuotų. Kad tie, kuriems tikra, tyra meilė per daug kainuoja, įstengtų bent kartoną nusipirkt. Svarbiausia – su kažkuo būti, esminiai dalykai – meilė, tyrumas, aistra, jausmai, trauka – prasmės neturi ir „meilė“ šičia tik paviršutiniška. Ko iš kartono daugiau ir tikėtis..
    Kita delikatesų rūšis – karštasis šokoladas. Meilė, aistra, geismas, jaudulys – visa tai itin karšta. Į tokias poras nejauku pažvelgti: nesivaržo, nesigėdija, jaučiasi laisvai – tarsi pasaulyje gyventų vieni. Jie dega savo jausmais, kurie liejasi per kraštus, neretai apdrabstydami ir praeivius savo karštaisiais trupiniais - net meksikiečių telenovelės prieš tai gerokai nublanksta. Šis tipas man taip pat netiktų, mat aš pakankamai šaltas, jausmų išreikšti nemokantis žmogus. Ir, jei atvirai, tai man nė kiek netrukdo – pasižiūrėjus į argentiniečių serialus darosi baugiai nepatogu, todėl aš jų ir nežiūriu.
    Reikėtų nepamiršti nenuspėjamųjų šokolado gabalėlių su įdaru. Patinka ar nepatinka, nuspręsti gali tik vėliau, susipažinęs iš arčiau ir nuodugniau apsvarstęs pirmąjį įspūdį. Išvaizda saldi, o kas viduj slepias niekada nenuspėsi, kol nepasidomėsi – kaip ne visiems patinka triufelinis įdaras, taip ne visiems patinka ir imbierinis ar mėtų skonio. Todėl šiai šokolado variacijai reikia skirti daug daugiau laiko.
    Paskutinis ir mano mėgstamiausias – tai pieniškasis su migdolo riešutais. Tokią meilę rasti itin sunku. Reikia skirti nemažai laiko, kol šokoladą pamėgsti, prie jo pripranti. Ši rūšis nuo pirmosios skiriasi ne tik migdolo riešutais. Šis tipas kupinas ieškojimų, laukimo, atradimo ir, galiausiai, mėgavimosi. Pieniškas šokoladas suteikia jaukumo, saldumo, paprastumo, o migdolai – nuotykių, džiaugsmo, malonės, iškilumo ir įsimintinumo. Be abejonės, renkuosi šį tipą. Gal, po ilgų ieškojimų, ir aš atrasiu savo dangiškuosius migdolus.
    Taigi, prieš nusiperkant šokoladinį skanėstą, siūlyčiau gerai apsvarstyti jo rūšį.

Vilmantai, pasveik!!
Siunčiu nuoširdžiausius ir geranoriškiausius linkėjimus - nekantrauju išvysti!
Pasiilgom.

Man majonezą.

   A metų turi?

Turiu.

   Parodyk pažymėjimą.

Nepasiėmiau.. 

 ...

Aštuoniolikiniui:

   - Agi, nupirk majonezą. "Vilniaus", nol penkių.

Ši savaitė kvepia arbata ir šypsenom. Ar gali būt geriau nei lietuvių kalbos nebuvimas sunkiosiomis dienomis, o vėliau ir pats karantinas? Nereikia į mokyklą, nereikia į mokyklą.. ;D Šią mokslo savaitę užbaigiau su džiaugsmu - penktadienį nereikės rašyt iš anglų darybos (JĖGA), o ir šiaip paskutinę pamoką, ketvirtą, gavau 8 iš istorijos, kai laukiau kokių 5.. ;D Šypsomės daug. Daug tai daug. Pagaliau pakalbinau mergaitę savo "talentams".. O ji tokia miela ir daug besijuokianti iš elementariausių dalykų.. Fainutė ;)) Pastebėjau, kad pasidariau itin kalbesnė mokykloj ir visur kitur, kur anksčiau tuo nepasižymėdavau - dabar mokykloj iš dalies smagu. Gal tai dėl to, kad pradėjau rečiau matytis su savo draugais..

Gaila Pipiriuko (su juokinga I can fly dalimi).. Kad jus kur, chuliganai..

Tas gripas jau užknisa. Dauguma serga, likusieji bijo susirgti, mama liepia matuotis temperatūrą kas valandą ir šiaip maitina neaiškiais "gydančiais" mišiniais.. Yeah. Nekenčiu.
Bet tikiuosi viskas greit susitvarkys ir šeštadienį išvyksiu į Kauną. Reikia man tos kelionės.

Geryn, geryn, eime su manim..

Tss.. Tyliau..
Ramiai..
Tss..
Viskas pamažu grįžta į savo vėžias. Taip ir palikime. ;)

Labas, blogspot'e

Trūksta judesio. Ir naujos muzikos - senoji jau visa įkyrėjo, todėl dabar grįžau prie senųjų gerųjų Gorillaz, kurie irgi nieko naujo. Trūksta spektaklio.
Norisi ir dažnesnių šokio pamokų  - tik ten pasijuntu gyvenanti.

Prasirgau visą praeitą savaitgalį ir tris darbo dienas. Praleidau dailės terapiją, šokių pamoką, renginį, kuriame turėjau dalyvauti, bei istorijos kontrolinį. Šiek tiek atsipirko vakaras "action" klube, kuriame grojo dvi rock grupės ir vyko tokie pat šokiai ;D Ir read my mind, ir elevation apturėjau ;D Šiaip vieta įspūdžio man nepadarė, o ir žmonių mažokai buvo.. Tačiau už vis labiausiai patiko kalbėtis su JAM JAM'ais po koncerto, jie tokie smagūs, paprasti ir draugiški.. ;) Buvo Jėga.

Red hot chili peppers - Funny face.mp3

Įsijungiau kompiuterį 00:30 a.m., kad pasakyčiau nuoširdų ačiū broliui ;)
Labai džiaugiuosi mūsų pasibūvimu. Tokiu jėga. Ir tas filmas daug linksmesnis tapo nei turėjo būti: "Što ti dielat?" (Nemoku rusų, bet kažkur panašiai girdėjau ;D) Ir pasirodo vis dėlto dar nepraradom savo dvyniško žavesio, kuris buvo truputį priblėsęs.
Plius Poulius išgelbėjo mane: parnešė žurnalus, skirtus "Ateities" mokyklai, tad man neteko kankinti ir taip jau skaudančių rankų nuo ankstesniųjų žurnalų nešiojimo. Už tai jbroliuks gavo mano pačios keptų sausainių ir mamos (IKI) kepto torto ;D
O mama apsidžiaugė Pouliaus vizitu, net stebino šiek tiek savo entuziazmu ;D
Fainas pavakarojimas buvo ir joks rytojus (jeigu toks bus) neprilygs mano dabartinei gerai nuotaikai ;))
Beje, pas Kristutę irgi gera buvo - man reikėjo su kuo nors paplepėt (nepaisant fakto, kad su klasiokėm pradėjau vis dažniau diskutuot..). Bet ir šiaip buvau pasiilgus tos mergytės ;)
Love you, brol. And of course you, madarling ;))

Yeah ;{

Ligoninėj žiauru.
Jūs tik atkreipkit kartą kitą į tų daktarų veidus. Kokį nenusisekusį gyvenimą jie gyvena, kokie nelaimingi.. O dar tie erzinantys ligoniai.. Prie tokių veidų nepadės ir bet kokios gėlės jaukumo atmosferai sukurti.. Pencininkų pilna, daktarai nemieli, vaistų ir pigių chemikalų kvapas - tikra jaunimo dvasios kankinimo erdvė. jei būčiau koks antrasis Hitleris, visus atvesčiau į ligoninę - patys nusibaigtų greičiau nei kokiam lagery.. O ir stengtis tiek nereikėtų..
Ir koks geras jausmas užplūsta ištrūkus iš šios, į neviltį varančios, vietovės. Įkvėpi gryno, tyro oro ir tari sau: "Aš gyvas".

(Kaip suprantat neseniai ten lankiaus ;D)

Vasara nelygu žiemai

Turiu tai užrašyti:

"Venkite tų, kurie stengiasi pakirsti jūsų tikėjimą savimi. Šis bruožas būdingas menkiems žmonėms. Didis žmogus - priešingai, stengiasi įteigti, kad irgi galite tapti didžiu."

Markas Tvenas

"Gyvenk su žmonėmis taip, kad draugai nepataptų nedraugais, o nedraugai taptų draugais."

Pitagoras

Gyvas tik faktas, kad nebėra to, kas buvo taip žavu ir pavydėtina.

Bang Gang - Everything's gone.mp3

Dublis nr. batas

Et, ir pasibaigė mielosios atostogėlės. Tiesa, per jas nebuvo nieko gero nuveikta.. Jokio tūsiuko su draugais, jokių naktų, jokių kelionių ir išvis nieko veiklaus..
Na, gal biški ir perdedu.
Štai ką galiu pasakyt apie atostogas:

• Geros klasiokės įvaizdis
• Trisbiečių spageti diena at my home
• Dvi šokių pamokos (su partneriu!)
• Boulingas Plungėje (tikrai netikėta)
• Išlydėtas Dovydas
• Tjc gimtadienis (be komentarų)
• Gretos vizitas ;D
• Pyrago kepimas (su kačiukais)
• Daug "Vilo ir Greisės"
• Peržiūrėtos abi "Skambučio" dalys ir nieko vertas "666"
• Nemiegojimas iki beveik paryčių
• Parašytos trys esės
• Pradėtas skaityti "Dievų miškas"
• Ir didžiulis ateities entuziazmas

Netobula, bet šiek tiek vykusi atostogų savaitė.

Laukiu jau pavasario.

 Kokį kaifą pagavau rašyt ir nežiūrėt į klaviatūrą. Taip įdomiau ir šiaip išmoksiu nebežiūrėdama suregzt sakinį kitą. ;)

Šiandiena buvo gera: su Sima gaminomės pietus pas mane (ir vėl spageti, bet šįkart ir su mėsyte), vėliau ir Briga prisijungė. ;) Turiu naujų dainų (jėė) ;D Jėgiškų ir nevisai ;) Pasisedėjimas toks geras išėjo. Atgaiva, kokios ilgai laukiau.
(Į atgaivą taip pat įeina ir pirmadieninis mergaitiškas pasibūvimas pas Karoliną..)
Vėliau eita į tjc. Woba, woba, woba. Nežinau, kodėl, tačiau jaunimo centras po truputį pradeda nebepatikti, užsibūti lieka vis mažiau ir mažiau noro. Gal pasikeis dar, o gal, kaip ir dauguma, jau atgyvenau savo kartą..
Taigi, turėdama laiko, grįžau namo, sutvarkiau virtuvę ir pažiūrėjau tv, tačiau nuotaika negrįžo, kuri sugedo, kai sužinojau, kad vis dėlto vis tiek šoksiu be partnerio. Dah
Tai va, šiandien turbūt pirma diena, kai man šokiuose nepatiko. Dėkavoju Vilmantui, kad neatėjo.. Nors, be abejo, yra ir pliusų - pašokau su mokytoju (;D). Tačiau tik jam palikus mane, pamiršau žingsnelį ir nebesusigaudžiau. Žodžiu, š buvo. O dar tie suplanuoti, bet ne šiam kartui planai.. Kažkaip nevykusiai gavosi..

Et, ačiū gerai muzikai ir sau, kad dabar nuotaika geresnė. Taip pat, ačiū nakčiai, kurios metu man savaime pakyla ūpas ;D,
Beje, papildžiau savo "repertuarą" http://www.popiergalis.blogspot.com/ galit nueit pasidairyt ir palikt komentarą.


Radiohead - no surprises.mp3 (jau kokias dvi valandas klausausi viet tik šitą)

Iš tokio :
Siu metu Spalio 23 diena vyko Germanto mokyklos paskutiniu venoliktoku Krikstynos.12klasiu mokinei renge krikstynas kiekvienais metais ,sios krikstynos paskutines.Sis renginys buvo tikrai isimintinas ,buvo rengiamos ivairiausios uzduotis taipat buvo nepamirsta ir kiausiniu bei miltu taipat ir kitu dalyku :D Viskas vyko labai organizuota,11 buvo suskirstyti i komandas, tuomet gavo kiekviena komanda zemelapius ir turejo begioti visame mieste : pradedant nuo mokyklos ,ligonines baigent stadijonu ir autobusu stotimi ,ten laukia uzduotis ir 12 ziaurios atakos su ivaireis produktais :D pasiekus paskutini tiksla kikviena komanda buvo pagirdita ''gaivinanciu gerimu''  :D tuomes '''paskutinis patepimas'' vyko mokyklos kiemelyje ,visi klaupesi ant keliu ir prisieke tarnauti 12kl.gaila,kad sios krykstynos mokyklai paskutines.

Parašiau tokį:
Telšių "Germanto" vidurinė mokykla iš kitų mokyklų gali išsiskirti jau tradicija patapusiomis vienuoliktokų krikštynomis, kokių nerengia nei viena kita mokykla. Šių metų spalio 23 - iąją dieną tokios ir įvyko.    
Kaip jau įprasta, krikštynas vienuoliktokams rengė dvyliktų klasių mokiniai, nestokodami fantazijos ir kūrybingumo..  Renginys buvo išties įsimintinas: buvo parengtos įvairiausios užduotys po visą miestą. Jas vienuoliktokai, vadovaujami abiturientų, turėjo nedelsdami įvykdyti, antraip gausią nemenką saują miltų, kiaušinių bei įvairių kitų, pačių dvyliktokų pasigamintų, dvokiančių bei limpančių šlykštybių. Po miestą vienuoliktokai vaikščiojo grupelėmis. Kiekviena grupė turėjo po atskirą vadą - dvyliktoką, kuris, įteikęs orientacinį žemėlapį, lydėjo fuksus  (taip buvo vadinami vienuoliktokai krikštynų metu) į nurodytus punktus. Punktai buvo penki: gatvelė prie gaisrinės, stadiono aikštė, žolės lopinėliai prie autobusų aikštės ir ligoninės bei mokyklos kiemas. Visuose punktuose fuksus pasitikdavo įvairių produktų atakos, kurių stengėsi išvengti kiekvienas. Paskutiniajame punkte kiekviena komanda buvo pagirdyta "atgaivinančiu gėrimu", kurį turėjo priešais dvyliktokų akis nuryti. Kai kuriems sekėsi itin prastai. Galiausiai, ''paskutinis patepimas'' įvyko mokyklos kiemelyje. Atsiklaupę ant kelių vienuoliktokai - fuksai prisiekinėjo tarnausią abiturientams ir juos garbinsią ištisus metus.                              
           Nors šios vienuoliktokų krikštynos buvo paskutinės, nes, kaip jau žinia, kitąmet mokykla taps dešimtmete ir vienuoliktą klasę einančių mokinių nebebus, tačiau tikrai įdomios, linksmos ir įsimintinos, už ką vienuoliktokai ir dėkoja. Tikėkimės panašių linksmybių ir ateityje.

Aš per daug gera ir paslaugi. O ką už tai gaunu atgal? Nieko.
Turbūt taip ir turi būti.
Duok, bet nereikalauk atsako.

Beje, nebežinau, ar būti žurnaliste - man. Jaučiuosi tam nebetinkanti, nors dar neseniai savimi pasitikėjau. Vėl bijau.

"Draugas yra tarsi antrasis "aš" ".
(Pitagoras)

"Nepastebėti draugų atšalimo tolygu menkai tebranginti jų draugystę".
(Fransua de Larošfuko)

"Geriau atsisakyti aštresnio žodelio negu draugo".
(Kvintilianas)

"Draugaujama tik dėl pačios draugystės, be jokių išskaičiavimų ir sumetimų".
(Mišelis de Montenis)

"Draugystė, kuri pasibaigė, niekuomet iš tikro nebuvo prasidėjusi".
(Publilijus)

"Draugystė yra lygybė".
(Pitagoras)

"Niekuomet nepradėk draugauti su žmogumi, kurio negali gerbti".
(Čarlzas Darvinas)

"Draugystė padvigubina džiaugsmą ir perpus sumažina sielvartą".
(Fransis Bekonas)

"Nesantaikoje draugas niekuo nesiskiria nuo priešo".
(Menandras)

"Brolis negali būti draugu, o draugas - visuomet brolis".
(Bendžaminas Franklinas)

"Išmintingasis renkasi linksmą ir sukalbamą draugą".
(Epikūras)

Mąstom, mąstom.

Radiohead - Paranoid Android.mp3

Visą savaitę buvau viena, nors nepasakyčiau, kad jaučiausi vieniša. Tačiau dabar turbūt visos savaitės emocijos susikaupė ir jaučių norą išsikalbėti. Mat to ilgokai nedariau.

Negaliu nepaminėti, kad pagaliau su Dovydu TAI padarėm ;D Pagaliau nutranzavom prie jūros ir partranzavom - tiesa, šlapi dėl susiklosčiusių aplinkybių ;D Bet ši naujai įgyta patirtis mums abiems labai patiko. Buvo gera.

Kitą visą savaitę nėjau į teatrą ir užraukiau su tuo renginiu. Spektaklio noriu, o ne kažkokių vienadienių pasirodymų.. -_-

Antradienis ir ketvirtadienis džiugino šokiais. Džiaugiuosi savo partneriu, su juo smagu šokti ir labai juokinga ;D Gerutis toks.

Nors nieko ypatingo, bet penktadienį buvo mūsų - vienuoliktokų - krikštynos. Daug peckelionių ir smirdančių skysčių.. Geriau negu nieko, bet nieko gero.. O vakare laukė mano pirmasis pasibūvimas su klasiokais (ne šokiai ir ne šiaip pasisedėjimas, o tūsas su daugiau nei keturi žmonės). Buvo gan smagu, nors ir buvo keletas nesklandumų keliems klasiokams. Užuojauta..

Už šeštadienį tai pykstu ant daugelio.
Dailės terapija man itin patiko: pagaliau suvokiau savo piešinį, kuriame iš tikro nupiešiau savo pasąmonę.. Kitų darbai buvo taip pat labai įdomūs. Vėliau ėjo Woba - NeWoba. Galiausiai biliardas su vaikinais ir namai. Nesitikėjau likti namuos, norėjosi kur nors nueiti, tačiau mama labai gražiai užstūmė. Taip, kad pasijutau nesuprasta. Žinot, kai pasaulis pradeda suktis, o tu stovi centre ir nebesupranti, kas daros. Tokia sumaištis, nežinia, įtampa ir susikaustymas supasi aplink. Va, tokie mankniekiai mane sunervino, o nervai neatslūgo ir iki šiandienos.

Man taip norisi kažko, kažko trūksta. Norėčiau, kad Didysis Ugnikalnis išsiveržtų ir, sudrebinęs mano žemę, aplietų šviežiena. Kad užpildytų dabartinę tuštumą.

O šokti tikrai yra jėga. Geriausia, kuo šiuo metu užsiimu.

Be abejones.

Antradieniai, ketvirtadieniai.. <3

Ow boy, ow boy!! ;D

Hm.
Gyvenu normaliai: įprastu tempu, px nuotaika. Bent jau kuriam laikui viskas susitvarkė į vietas.
Good poits:
Taika su panele ypatingąja, jos gimtadienis, pradėtos lankyti šokio pamokos(!), smagusis partneris, tjc naujas staliukas (biliardukas), dailės terapija, penktadienio planai, kito mėnesio planai, pradėti taupyti pinigai geram tikslui.
Not so good points:
Pralieti nervai dėl mis ypatingosios dovanos, įpjautos, nuplikytos ir šiaip neapsaugotos mano plaštakos (dabar esančios pirštinėse), netenkinantis pažimys iš anglų (7), privalėjimas būti šlaimai, tėvų nuotaikų kaitos (dieną išleidžia, vakare - nebe), draugų abejingumas (kitaip pxuizmas), negrąžintos skolos ir suplanuoti pinigai, kuriems išsileidus, tapsiu be nieko.

Žodžiu, JĖGA. ;D (Mano, naujasis žodelis)

Nežinau, ką dar parašyt ir išvis kurių velnių čia ėjau. Tiek to.
Iki pasimatymo, Oliveri.

Oasis - Wonderwall.mp3

Man nenusispjaut.
Šitaip aš palikti nenoriu. Tiesa, kad per daug mąstau. Bet dėl to ir norisi veikti.
Nenoriu būt abejinga. Turiu jausmus ir ohoho kokius įkaitusius.
Niekas niekada nevyksta taip, kaip norisi, tačiau visada verta bandyti.
Bandom.

Sarah Connor - From sarah with love.mp3

>;(

Nachui tą herpį!!!

"Bučiuoju, Oskaras"

Pats geriausias spektaklis, kokį tik esu kada mačius.

Vienos dalies lyrinė komedija

„Bučiuoju, Oskaras“ pagal Eric-Emmanuel Schmitt „Oskaras ir ponia Rožė“

Režisierius: Cezaris Graužinis

Vaidina: Julius Žalakevičius, Vytautas Kontrimas, Brigita Arsobaitė, Paulius Čizinauskas, Vilma Raubaitė, Jovita Balčiūnaitė.

Lyg pabučiuoti...

„Bučiuoju, Oskaras“ – istorija ir jaunam ir senam, ir besidžiaugiančiam ir liūdinčiam. Tai odė gyvenimo džiaugsmui ir vaiko dvasios stiprybei. Tai spektaklis apie dešimtmetį berniuką, kurio gyvenimui pasukus visai nevaikiška linkme, kartu su juo patirsime mums visiems aktualius išgyvenimus ir prisiminimus – vaikystę, savo aštuonioliktąjį gimtadienį, antrąją ir trečiąją dešimtis, vidurinio amžiaus krizę ir, be abejo, senatvės rūpesčius. Tai bus pirmi mūsų kartai, pirmos meilės, pirmi šmaikštūs meilės nuotykiai, jausmai ir išgyvenimai. Kartu su Oskaru suprasime, ką reiškia pirmas pažinimas ir gyvenimo džiaugsmo atradimas – išmoksime kiekviena gyvenimo akimirka mėgautis su šypsena veide. Svarbiausia – Oskaras išmokys mus, kad gyvenimas yra mirtina liga, tačiau visada smagi, jei moki ja džiaugtis, nenustoti šypsotis negandoms į akis ir neprarasti optimizmo. Po šio spektaklio visas pasaulis atsidurs jums po kojomis ir, tikime, jausitės „lyg pabučiuoti“.

Taip ir buvo.. ;}

That special weekend.. "A rimtai??"

Dah, kaip čia seniai besilankiau. Įvyko daug visokio š.. ir nebūtinai..

Turbūt, turėčiau paminėti, jog mus - mane ir Simą - aplankė vokiečiai - Thomas ir Matthias. Kiek jaudulio apturėjau visą savaitę, net naktim nemiegodavau, nes perdaug nervinausi: kaip juos sutikti, kuo maitinti, ką kalbėti ir t.t.

Visiškai pasišlykštėjau Thomu, o Atze patiko: su juo linksmai pakalbėjom, pasijuokėm, pasirašinėjom kiekvienas sava kalba - žodžiu, šitas smagus buvo.

Kas dėl Thomo? Tai: kaip atvykęs į svečius gali visas tas dienas nesikloti lovos? Kuprinę laikyti pametus vidurį tako? Atvažiuot jau su purvinu megztiniu ir jo nė karto nepasikeist? Nemokėt kultūringai valgyti? Ir būti toooks nuobodus?

Mano įsitikinimai nepasikeitė, jis tikrai neįdomus. Maniau, kad bent prakalbus intymesnėmis temomis, kaip meilė ir pan., jis pataps įdomesniu. Tačiau ne, klydau.

Na bent jau vokietis vadinamas Atze nuotaika pakeldavo kalbant apie šią jų kelionę..

Ir ką gi mes veikėm?

Ketvirtadienis buvo nevykėlis. Su Sima be proto jaudinomės, nerimavom, kaip viskas bus. Susitikimas buvo per paprastas, mano nuomone.. Kažko įspudingesnio tikėjausi. Na tai tą dieną truputėlį pasivaikščiojom, o bendravimas vyko: du kart du (vokietukai x lietuvaitės). Nieko gero. O vakarop tjc'e užvirė tokia košė.. Mat matėsi, jog mums nekaip sekasi.. Taip gimė taisyklė, kurią vėliau vadinom punishment, o susitarimas buvo toks - kalbėti tik angliškai. Tačiau per visą laiką mes ją daug ir dažnai laužėm. Namuose likus vien su Thomu jau laukiau ryto. Nebuvo to "išnaudokit laiką" - žiūrėjom MTV.

Penktadienį neturėjau pirmų pamokų, tad pasiėmus ir antrąjį vokietuką, laukėm. Jie visą laiką, kol pusryčiavau ir pusę kelio į mokyklą, kalbėjo vokiškai. Galiausiai man trūko kantrybė ir užrikau ant jų. Išsakiau kaip jaučiuosi ir kaip levai viskas vyksta. Padėjo. Kalbėjom angliškai ;>.

Atsivesti juos į mokyklą buvo įdomu. Šokom per choreografiją ir porom, ir ne. Vargšė mergaitė iš c klasės - šoko su Thomu ;D Vėliau turėjau laisvą pamoką tai aprodžiau savo apgriuvusią mokyklą ;)) O per anglų vyko vokietukų tardymas, atidaviau juos klasiokų teismui ;D

Tiek ir teturėjau pamokų..

Kas dar tą dieną vyko? Pas Simą žiūrėjom "Vilą ir Greisę" bei "Simpsonus", po to i dailės mokyklą iš jos į tjc vakarą ir vėliau š.. vyko. Vokiečiai bendravo tarpusavy, visi kiti irgi. Tokia nesąmonė. Net Vaida iš Mažeikių atvarė ir (cha cha) nieko nepešė. Peržiūrėjom filmuotą medžiagą iš "Robinzombių". "Išvis kada šiaudelio plaukai atrodė gerai?" - "Su kepure.." ;DD

Vėliau ėjom į piceriją. Ten gimė frazė "Nusižudyk" ;D Šiaip tai smagu buvo pabendraut, nors Sima ir Thomas beveik nedalyvavo pokalbyje.. Pastarasis tai dzin.. Gaila buvo išsiskirt ir vėl vienai eit su akinuku namo. Beveik nekalbėjom.

O šeštadienio rytas iš vis buvo žiaurus. Peržiūrėjom kokias penkias "Real world" serijas, beveik nieko nekalbėdami. O kaip džiaugiausi matydama Dovydą - aš ne viena. Jėė.

Šiaip sode buvo pofik. Gaila išleistų pinigų, už tą sumą galėjai kaip reikiant pasitūsinti.. O vokiečiai beveik visą laiką prabendravo tarpusavy, kas mum beliko, kalbėjom ir mes. Galiausiai pradėjau su Atze kalbėtis irgi, tik kad jis - vokiškai, o aš - lietuviškai. Bet buvo labai juokinga ;D

O Simos tėvai.. Džiaugiuosi, kad važiavo kartu. Jie labai smagūs ir juokingi ;D Tikrai be jų nebūtų buvę tiek juoko. Dar "Dėl to, kad aš lipu". Žodžiu, pasilinksminome kaip tikri lietuviai ;)

Grįžom pėstute ir visai smagiai, po to su Dovydu susikabinome rankomis ir atrodėme kaip pora, bet buvo smagu pavaidinti. Norėčiau, kad tos vaidybos nereikėtų, kad turėčiau tą žmogų, kuriam ir skirčiau visą dėmesį..

Pas Simą vėl reikėjo paniurzgėti, kad vokietukai bendrautų su mumis, o ne su savim. Tai kai pradėjom dalytis anekdotais ir pan, pasidarė labai linksma ;D Smagiai paplepėjau su Atze. Sima kažkuo kitu su Sliviu užsiminėjo. Nesinorėjo varyt namo, bet balandėlius gi reikėjo palikti vienus ;D O kiek žvaigždžių buvo.. Išėjau į balkoną jomis pasigrožėti, šešios nukrito. Kokias dvi valandas ten prakalbėjom su Thomu, man įdomiau buvo pasakotis, nei jo klausytis ;D Blush.

Po dviejų valandų atsikėlėm, šeštą ryto jie išvažiavo. O mes dar ilgai su Sima vaikščiojome.. Vėliau pusryčiai prie IKI.. Et. Viskas baigta. Ir aš labiau laiminga. Nors Matthias galėjo ir pasilikti, jo pasiilgsim ;)

Tram pam pam.

Labas..

Na štai ir atėjo mokslo metai. Jau ruduo ir nors dar nėra pageltusių lapų, o orai neatvėso - nuotaikos darosi šaltos. Ir miego norisi nepasotinamai.

Rugsėjo pirmoji atėjo staigiai. Iš pradžių su Herpiu nuėjome į mokyklą - į įprastinę ceremoniją, kuri kuo toliau, tuo labiau darosi vis banalesnė.

Grįžusi namo per pc pažiūrėjau "Grafą Montekristą". Nepatiko filmas, kai esu perskaičiusi visą A.Diuma pasakojimą. Filmas niekada neprilygs knygai siužetu. Ir ne vienas ekranizuotas kūrinys nebus vertas daugiau dėmesio nei knyga. Nepabaigusi iki galo žiūrėti, susiruošiau į Simos klasioko Jono vakarėlį. Nežinau ar daugiau buvo smagu ar nelabai. Taip nepastoviai svyravo. Bet vis įdomiau. Nieko geresnio ir nebūčiau nuveikus tądien. O vakare grįžusi vis dar su Herpiu nutariau pabaigti žiūrėti "The count of Monte Cristo", vis dėlto sužavėta nepatapau, nors pagrindiniam veikėjui baigėsi laimingiau.

Nesusilaikiau pagundai ir pažiūrėjau dar vieną filmą, kurį jau buvau mačiusi seniau. "The basketball diaries" - turbūt pats geriausias filmas, kuriame suvaidino L.D'caprio. Jo šypsena tada buvo labai mielai žavi. Filmas išties paliko gilų įspūdį: suvokiau, kad kvaišalai laimės neatneš, o džiaugsmas tik laikinas, vėliau virstantis kančia; nors ir kaip blogai, visada gali išsigelbėti, jeigu tik pats to nori - gyvenimą kontroliuoji pats.

Antroji rugsėjo buvo šiurpinančiai, keistai nauja. Vienuolikta klasė - ne bet kas. Metas susiimti ir pradėti rimčiau žiūrėti į gyvenimo metamus iššūkius. Pasirinkimai turi būti protingi. Pamiršt spontaniškumą - žengiam į suaugėlio gyvenimą. Verčiam naują lapą ir gyvenam kitaip. Atsakingiau.

Pamokos slinko siaubingai ilgai, nors buvo sutrumpintos. O naujoji lietuvių mokytoja.. patyliu. Gerai, kad bent eseistika dėstys senoji, pamėgtoji ir gerbiama mokytoja Butkienė. Nors asmeniškai jos ir nepažįstu, duodu kojos pirštą kirsti, kad ji kilniaširdiškos sielos žmogus, kurio patarimai verti aukso.

Po pamokų susitikau su Sima. Apkalbėjom pirmos dienos nuotykius. Vėliau sutikom Jaunių, kuris iš pradžių pamojavo, o po to vėl iškėlė ranką kažkaip numodamas lyg sakytų "Aaaj.." (pxuistiška intonacija).

Vakare su Kriste įdomiai pakalbėjom. Ir vis dėlto kaip gi turi sveikintis su žmogum, kuris simpatizuoja? Ar tąjį "Labas" ištarti su koketišku žvilgsniu ir meilia šypsena, ar džiaugsmingai ir be galo draugiškai, ar apsimesti nepasiekiamai ir labai savimi pasitikinčiai, kad sudomintum jį?

Oh, o kaip norėčiau turėti draugą iš dešiniosios pusės, kuris visada pasakytų ir teisingai patartų. Tokį visažinį kaip Dumbludoras "Harry Potter'yje", ponią Marč "Mažosiose moteryse" ar genialų išminčių daktarą Hausą iš "Daktaro Hauso". Jie manim pasirūpintų ir pasakytų, ką, kada ir kaip imtis veiksmų. Tada nekiltų jokių rūpesčių. Tačiau tokie genijai gyvena tik fantazijose ir yra išreiškiami tik per kūrybą. Realybėje tokių nebėra.

Šiandien mokykloje pagaliau įvyko eseistika, po kurios mokytoja mane užlaikė ir per tai turėjau ieškoti auklėtojos, kad pasiimčiau savo daiktus iš užrakintos klasės. Lietuvinė (O gal dabar turėčiau ją vadinti eseistikine?) nori su manim atlikti kažkokį darbą ir dalyvauti konkurse. Ji iš manęs tikisi kažko. Kažko tikrai puikaus. Nenorėčiau jos nuvilti, tačiau savimi nepasitikiu taip, kaip ji manimi.

Gera, kai tavimi kažkas tiki - norisi imtis veiksmų nedelsiant ir norisi viską padaryti taip, kad žmogui, tavimi tikėjęs, netektų nusivilti. Tad einu ;)

Eilinė apžvalga.

Na ir vėl prasideda savaitės apžvalgos ;D Ilgai laukė blogspot'as kokio nors įrašo.. Pasistengsiu trumpai.

Ką veikiau pirmadienį, neprisimenu.

Antradienį laukiau draugų gimtadienio švęsti. Oj, kiek nervų išliejau: ką, kaip ir kur daryti.. Tačiau viskas išėjo neblogai. Žinoma, galėjo būti ir geriau: galėjo Poulius ateiti, Martynas nesunegaluoti, Kristė būt su nuotaika; galėjom švęst gamtoj.. Bet ir taip buvo gan linksma. Gavau tokį nediduką, bet raudoną termosiuką, su karštu vynu! Kaip man patinka tas termosiukas, jaučiu, kad net vardą jam uždėsiu ;D

Trečiadienį kėliausi vėlai. Greitai apsitvarkiau ir sulaukiau draugų antrajai dienai, kaip aš jau 17 - metė, paminėti. Pasigaminome pietus - spagečius su "patermasu".

Vėliau in tjc..

Ketvirtadienį pirmosios mano akiratyje pasivaideno Kristė, Karolina ir Vaida. Padarėme dovanėlę Saulenai - nuotraukų ir kaspiniukų medį. Atrodė gražiai ir vis dar atrodo, nes puošia TJC. Po puodelio arbatos su Kriste ir Vaida, mane aplankė trisbietės :) Pasėdėjom, pakalbėjom, parūkėm kaljaną (Brigitos noru) ir išėjom į tjc. Ten buvo pofik. Kartais įdomu, kartais nebe. Vėl įdomu, vėl nebe. Galiausiai, pasveikinus vadovę ir paragavusios pyrago su Sima nešdinomės lauk (Brigita irgi turėjo būti, bet mums užstūmė). Atsigėrėm alaus kokteilių, užkrimtom čipsų ir maloniai pasivaikščiojom. Kaip visada aptardamos tuos pačius ir nevisai dalykus. "Tai kokią mausies suknelę?" - "O plaukus garbanotis?"

Penktadienį pramiegojusi pusryčius susitikau su Simonėki ir, kaip visada, aplankėme populiariąsias labdarūškes. Galiausiai sutikau brolį, besišnekučiuojantį su Mantviu, kuris nusiskutęs atrodo nepatraukliai. Tada palikom Simą ir abu su Poulium patraukėm pas mane. Vėliau į tjc. Kaip buvo gera laimėti stalo futbolą prieš Silverį, et seni laikai ;D Po to su juo buvom vienoj komandoj ir tiek prisijuokėm, kad raitėmės dar labiau ir nuo pilvo skausmų ;D Gėris buvo. Vėliau atlikdami derą darbelį tjc'ui ėmėm apkalbinėti žmones. Kaip buvau pasiilgus viso to su Dovydu, nė nemaniau ;D Tada sumąstėm eit į pačią toliausią parduotuvę - "Mastį" - pirkti čipsų (Dovydui) ir ledų (man). Grįžom kalbėdamiesi angliškai. Et, kaip aš myliu tą kalbą. O grįžusi namo žiūrėjau "Harry Potter" - vieną iš labiausiai apgailėtiniausių filmų.

Šeštadienį su mama į miestą nenuėjom. Bet užtat paruošiau siųsti "Woba subscription special for Mark" paketėlį ir parašiau laiškutį. Ilgai tvarkiausi, nes nenorėjau susitikt su Minde, tačiau nebuvo taip blogai, kaip bijojau. Reikėtų nustoti daryti išankstines išvadas. (Thomas nebus nuobodus, kai atvarys) Nuvedžiau ant trijų kryžių, kur jam, atrodo, patiko, bet ne tiek, kad kaifuotų kaip aš ;D O po to nusivedžiau į tjc. Ir šis sprendimas buvo geras. Linksmai pažaidėm "Jungle speed", Mindė greitai atsipalaidavo. O vėliau po vieną stalo futbole sutriuškinau Mantą ir Mindę (pastarasis praktikuojasi mokykloj, tad buvo vertas kovos). Buvo džiugu, kad Mindei patiko tjc'e žaisti. :) Dar vienas geras darbelis.

Ši diena puiki ir mano draugams: jie laimėjo siaubuko konkursą. Kaip aš jais didžiuojuosi! Norisi apkabinti ir išbučiuot ;D Šaunuoliai, berniukai ;D Lauksiu nuotraukų ir lauktuvių iš Rumunijos ;))

Emiliana Torrini - jungle drum.mp3

Pamiršti tą vaikiną. Jis ne jai. Ir daugiau nebesistengti. Bernai užknisa. Na ir kodėl neatsiranda tas vienintelis, skirtas būtent jai? Ji jau kaip ir pasiruošus meilei.
Tačiau ji nebeteikia naujų vilčių. Pernelyg pavargo. Liūdna.

Nors iš kitos pusės, be vaikino jai geriau - jokių problemų. Gali sau drąsiai bendrauti su kuo tik panorėjusi - jokių pavydo scenų. Jokių apsiseilėjimosi akimirkų ir jokio skausmo. O ir su draugais bendrauk kiek tinkama. Niekas iš jų neatims jos laiko, nes nuo šiol apie dominuojančiąją lytį ji nė nebepagalvos. "There's no point" - pasakytų ji angliškai. Nuo šiol ji nebetikės ir nebesitikės. Nėra - ir nereikia!

Jei atvirai, nebenoriu, kad jie čia atvažiuotų.

Šis antradienis buvo vienas iš geriausių antradienių.

Tokia pilna ir veik tobula diena ;D

Pirmiausia vyko apsishopinimas, kuris truko ne mažiau penkių valandų. LBD apvaikščiojom beveik visus :D Išleidau nemažai pinigų: prisipirkau šalikėlių, sportbačių, klubinių ir neklubinių drabužių - buvo labai smagu. Net matėm, kaip atbėga lietus - taip greitai ir smarkiai - tad turėjom truputį laiko išsitraukti skėtukus. Po to vyko pietūs Turgaus aikštėj jau su įprastiniu termoso ritualu. Bet neįprasta buvo tai, kad tas šiknąrodys Varkalis (taip, ane?) pravažiavo pro mus kokius keturis kartus. Ir tikrai ne dėl kokių nors triukų. Neleido mums valgyt normaliai ;D Su Sima jau planavom apipilt jį arbata ar šiaip ką pasakyt, nes užkniso..

Grįžusi namo pasidariau Mathyna's fashion show ir pasistaipiau prieš didįjį veidrodį naujais drabužiais - svarsčiau galimą variantą rugsėjo pirmajai ;D

Vėliau pasižiūrėjus į telefoną radau praleistų skambučių ir neperskaitytų žinučių - Dovydas pas save rengė pasisėdėjimą jo grįžimo proga. Net pasipuošti norėjosi. Tai reiškia - apsirengti nemartyniškai. ;D Buvo smagu, miela ir man labai patiko. Net teko pabendrauti su Laurynu - o jis visai nieko, gaila, kad neprisijungia prie mūsų, o būtų smagiau.

Kai parėjau su mama dar visai nieko pakalbėjom, net kviečiaus ją su savim į balkoną - pasigėrėti žvaigždėmis.

Kažkokia gera diena man šita. Džiaugiuosi labai. Gal čia dėl Dovydo taip? Nejaugi jo man šitaip reikėjo? Geras ;D

Aj, ką žinau ;D

Varau kitan blogspot'an. ;)

Jurga - Juodos gulbės.mp3 (Dovydai, pameni? ;D)

I'm in a sulk.

Esu pikta, susivėlus ir noriu rūkyt.

Gyvenimo tiesos būna įvairios ir reakcijos, kai jas sužinai, stebina kartais labiau nei pati tiesa. Tame patirties įgiju vis daugiau ir daugiau.

Vakar eksprontu parašiau straipsnį apie žodžio galią, kokia ji stipri ir kaip reikia būti atsargiems su ja.. Kad ir kaip norėčiau dabar išsirėkti, išlieti viską, ką galvoju, nutariau tylėti. Kartais ir taip reikia. Straipsny to nepaminėjau. Bet ir nenoriu, kad kiti žmonės tylėtų. Geriau sužinoti viską tiesiai ir be jokių išvedžiojimų.

Šįryt su mama kalbėjomės apie gimtadienį: kelsiu jį, kviesiu draugus, norėsiu torto ar nieko nedarysiu. Jau daug visko primąsčiau, prisisvajojau, bet, kaip matau, aš per lėta gyvenimo tempui ir suspėju tik svajose, tad nežinau, kaip viskas klostysis toliau.

Apsimetinėju aš. Apsimetinėji tu. Apsimetinėjam mes visi kartu.

Curious

Simona R. pabijojo lietaus ir atidėjo pokalbį rytojui. Dah.
Bet Simona G. manęs nenuvylė ir sutiko susitikti.
"Previously on bug's life" or "Umbrellas wars"
Ši diena pilna juoko ir ledų. Daug ledų. Net M&M's nebenorėjau, kas keista..

Šiandien sutikau savo abu lovelasus.. Dah. Po pirmojo prisilietimo kažkas viduje sudrebino visą kraujosistemą.
Antrojo akys.. Žodžiais nenusakysi tokio žvilgsnio.
Damn, nenoriu nė vieno iš jų. Nors domina.

Einu nuo pc. Nėra nuotaikos.

Rūgpjūčio 13. Kažkieno gimtadienis..

Jau taip jaučiasi vasaros pabaiga - ne tik oru, bet ir nuotaikomis. Jau ryt ketinu nusipirkt kuprinę. Rodos, pati padedu tašką katino dienoms.
Visą vasarą nekamavo jokie wobos reikalai, kurie išlįs rugsėjį.. Dabar per 2 dienas turiu pradėt ir baigt įgyvendint savo įdėją. Tikiuosi pavyks ryt susitikimas ;))
Jau šešios dienos kaip sesė atvažiavusi. Tikėjaus daugiau laiko su ja pabūt, bet ji vis kur išlekia, tai ir aš neapleidžiu savųjų draugų. Kažkaip nesijaus sesės grįžimo, kai ji šitaip..
Esu pikta ant tėvo. Kai matau savo draugus su pilnos sudėties šeimomis, kai nevaržomi sako "o aš su tėčiu..", darosi liūdnoka. Aš nė nebegaliu ištart tėtis, o ir tėvas darosi jau per daug švelniai. Jis nemoka būti geru tėvu ir nė neparodo, kad norėtų ką pakeisti.. Apgailėtinas.
Šiandien buvau pas Simą ir patyriau šoką. Ji man parodė manojo "gražuolio" vokietuko JENS kitas nuotraukas. Jeigu būčiau sėdėjus ant kėdės, būčiau neabejotinai nuvirtus.. "She's really ugly"- kai tada šiaudelis taip pasakė apie vieną merginą, negalėjau patikėti, kad jis šitaip gali. Bet dabar suprantu, kad apie vokiečius taip kalbėti gana įprasta. :D O aš dar sakiau, kad jie panašūs. Žmogus ir įsižeist galėjo ;D "Jis atrodo kaip mano žiurkėnas.."

Norėčiau ką nors parašyt apie savo dabartinius lūkesčius, bet žinot ką? Jų nėra. Na, bent jau rimtų. Kažkaip šiuo metų mažai apie ką nors užsigalvoju. Ačiū, šaunioji knygele, už tai, kad pradėjau sutelkt visas mintis ties vienu tikslu. It works ;D

Labanakt.
Puliuoju.

Naktinėjant

Hello,

Spėk, manasis blogspot'e, kiek dabar valandų?

03:16.

Nemiegu.

Bet man gera nuotaika.

Kadangi neatėjau pasėdėti į balkoną su vaizdu į ežerą, kaip jau pradedu įprasti, tai mėnulis pats atėjo ir kviečia balkonan su vaizdu į miestą :) Draugiškas koks..

Kad ir TIE, kas labiau rūpi, būtų tokie, kaip mėnulis dabar.. Nevermind.

Šiandien didžiąją dalį prabuvau namuose, bet šįkart manęs tai nekankino. Vėliau Karolina pasikvietė pažaist badmintoną ir buvo smagu :) Po to pasiskolinau iš jos flash'ą ir filmų vakariniam pasisėdėjimui ir matot, kiek užsisėdėjau :)

Žiūrėjau "Bride wars" - smagus filmas. Jį žiūrėdama galvojau apie savo drauges, ateitį su jomis.. Hm.. Nekiaulinkim viena kitai kaip tame filme, okey? ;)

Kaži kodėl man tokia miela nuotaika? :))

Gal dažniau reikėtų neit miegot?

Na, panaršiau po google ir, manau, eisiu jau lovon, nenoriu dar nebūt nuėjus miegot, kai mama kelsis darban ;D

Beje, smagu su buvusiais tikrai gerais draugais pakalbėt apie barzdos skutimą ir panašiom temom.. Prisimeni senus laikus.. ;}

Labanakt.. ;]

Dabar 03:41

Priscilla Ahn - are we different.mp3