>;(

Nachui tą herpį!!!

"Bučiuoju, Oskaras"

Pats geriausias spektaklis, kokį tik esu kada mačius.

Vienos dalies lyrinė komedija

„Bučiuoju, Oskaras“ pagal Eric-Emmanuel Schmitt „Oskaras ir ponia Rožė“

Režisierius: Cezaris Graužinis

Vaidina: Julius Žalakevičius, Vytautas Kontrimas, Brigita Arsobaitė, Paulius Čizinauskas, Vilma Raubaitė, Jovita Balčiūnaitė.

Lyg pabučiuoti...

„Bučiuoju, Oskaras“ – istorija ir jaunam ir senam, ir besidžiaugiančiam ir liūdinčiam. Tai odė gyvenimo džiaugsmui ir vaiko dvasios stiprybei. Tai spektaklis apie dešimtmetį berniuką, kurio gyvenimui pasukus visai nevaikiška linkme, kartu su juo patirsime mums visiems aktualius išgyvenimus ir prisiminimus – vaikystę, savo aštuonioliktąjį gimtadienį, antrąją ir trečiąją dešimtis, vidurinio amžiaus krizę ir, be abejo, senatvės rūpesčius. Tai bus pirmi mūsų kartai, pirmos meilės, pirmi šmaikštūs meilės nuotykiai, jausmai ir išgyvenimai. Kartu su Oskaru suprasime, ką reiškia pirmas pažinimas ir gyvenimo džiaugsmo atradimas – išmoksime kiekviena gyvenimo akimirka mėgautis su šypsena veide. Svarbiausia – Oskaras išmokys mus, kad gyvenimas yra mirtina liga, tačiau visada smagi, jei moki ja džiaugtis, nenustoti šypsotis negandoms į akis ir neprarasti optimizmo. Po šio spektaklio visas pasaulis atsidurs jums po kojomis ir, tikime, jausitės „lyg pabučiuoti“.

Taip ir buvo.. ;}

That special weekend.. "A rimtai??"

Dah, kaip čia seniai besilankiau. Įvyko daug visokio š.. ir nebūtinai..

Turbūt, turėčiau paminėti, jog mus - mane ir Simą - aplankė vokiečiai - Thomas ir Matthias. Kiek jaudulio apturėjau visą savaitę, net naktim nemiegodavau, nes perdaug nervinausi: kaip juos sutikti, kuo maitinti, ką kalbėti ir t.t.

Visiškai pasišlykštėjau Thomu, o Atze patiko: su juo linksmai pakalbėjom, pasijuokėm, pasirašinėjom kiekvienas sava kalba - žodžiu, šitas smagus buvo.

Kas dėl Thomo? Tai: kaip atvykęs į svečius gali visas tas dienas nesikloti lovos? Kuprinę laikyti pametus vidurį tako? Atvažiuot jau su purvinu megztiniu ir jo nė karto nepasikeist? Nemokėt kultūringai valgyti? Ir būti toooks nuobodus?

Mano įsitikinimai nepasikeitė, jis tikrai neįdomus. Maniau, kad bent prakalbus intymesnėmis temomis, kaip meilė ir pan., jis pataps įdomesniu. Tačiau ne, klydau.

Na bent jau vokietis vadinamas Atze nuotaika pakeldavo kalbant apie šią jų kelionę..

Ir ką gi mes veikėm?

Ketvirtadienis buvo nevykėlis. Su Sima be proto jaudinomės, nerimavom, kaip viskas bus. Susitikimas buvo per paprastas, mano nuomone.. Kažko įspudingesnio tikėjausi. Na tai tą dieną truputėlį pasivaikščiojom, o bendravimas vyko: du kart du (vokietukai x lietuvaitės). Nieko gero. O vakarop tjc'e užvirė tokia košė.. Mat matėsi, jog mums nekaip sekasi.. Taip gimė taisyklė, kurią vėliau vadinom punishment, o susitarimas buvo toks - kalbėti tik angliškai. Tačiau per visą laiką mes ją daug ir dažnai laužėm. Namuose likus vien su Thomu jau laukiau ryto. Nebuvo to "išnaudokit laiką" - žiūrėjom MTV.

Penktadienį neturėjau pirmų pamokų, tad pasiėmus ir antrąjį vokietuką, laukėm. Jie visą laiką, kol pusryčiavau ir pusę kelio į mokyklą, kalbėjo vokiškai. Galiausiai man trūko kantrybė ir užrikau ant jų. Išsakiau kaip jaučiuosi ir kaip levai viskas vyksta. Padėjo. Kalbėjom angliškai ;>.

Atsivesti juos į mokyklą buvo įdomu. Šokom per choreografiją ir porom, ir ne. Vargšė mergaitė iš c klasės - šoko su Thomu ;D Vėliau turėjau laisvą pamoką tai aprodžiau savo apgriuvusią mokyklą ;)) O per anglų vyko vokietukų tardymas, atidaviau juos klasiokų teismui ;D

Tiek ir teturėjau pamokų..

Kas dar tą dieną vyko? Pas Simą žiūrėjom "Vilą ir Greisę" bei "Simpsonus", po to i dailės mokyklą iš jos į tjc vakarą ir vėliau š.. vyko. Vokiečiai bendravo tarpusavy, visi kiti irgi. Tokia nesąmonė. Net Vaida iš Mažeikių atvarė ir (cha cha) nieko nepešė. Peržiūrėjom filmuotą medžiagą iš "Robinzombių". "Išvis kada šiaudelio plaukai atrodė gerai?" - "Su kepure.." ;DD

Vėliau ėjom į piceriją. Ten gimė frazė "Nusižudyk" ;D Šiaip tai smagu buvo pabendraut, nors Sima ir Thomas beveik nedalyvavo pokalbyje.. Pastarasis tai dzin.. Gaila buvo išsiskirt ir vėl vienai eit su akinuku namo. Beveik nekalbėjom.

O šeštadienio rytas iš vis buvo žiaurus. Peržiūrėjom kokias penkias "Real world" serijas, beveik nieko nekalbėdami. O kaip džiaugiausi matydama Dovydą - aš ne viena. Jėė.

Šiaip sode buvo pofik. Gaila išleistų pinigų, už tą sumą galėjai kaip reikiant pasitūsinti.. O vokiečiai beveik visą laiką prabendravo tarpusavy, kas mum beliko, kalbėjom ir mes. Galiausiai pradėjau su Atze kalbėtis irgi, tik kad jis - vokiškai, o aš - lietuviškai. Bet buvo labai juokinga ;D

O Simos tėvai.. Džiaugiuosi, kad važiavo kartu. Jie labai smagūs ir juokingi ;D Tikrai be jų nebūtų buvę tiek juoko. Dar "Dėl to, kad aš lipu". Žodžiu, pasilinksminome kaip tikri lietuviai ;)

Grįžom pėstute ir visai smagiai, po to su Dovydu susikabinome rankomis ir atrodėme kaip pora, bet buvo smagu pavaidinti. Norėčiau, kad tos vaidybos nereikėtų, kad turėčiau tą žmogų, kuriam ir skirčiau visą dėmesį..

Pas Simą vėl reikėjo paniurzgėti, kad vokietukai bendrautų su mumis, o ne su savim. Tai kai pradėjom dalytis anekdotais ir pan, pasidarė labai linksma ;D Smagiai paplepėjau su Atze. Sima kažkuo kitu su Sliviu užsiminėjo. Nesinorėjo varyt namo, bet balandėlius gi reikėjo palikti vienus ;D O kiek žvaigždžių buvo.. Išėjau į balkoną jomis pasigrožėti, šešios nukrito. Kokias dvi valandas ten prakalbėjom su Thomu, man įdomiau buvo pasakotis, nei jo klausytis ;D Blush.

Po dviejų valandų atsikėlėm, šeštą ryto jie išvažiavo. O mes dar ilgai su Sima vaikščiojome.. Vėliau pusryčiai prie IKI.. Et. Viskas baigta. Ir aš labiau laiminga. Nors Matthias galėjo ir pasilikti, jo pasiilgsim ;)

Tram pam pam.

Labas..

Na štai ir atėjo mokslo metai. Jau ruduo ir nors dar nėra pageltusių lapų, o orai neatvėso - nuotaikos darosi šaltos. Ir miego norisi nepasotinamai.

Rugsėjo pirmoji atėjo staigiai. Iš pradžių su Herpiu nuėjome į mokyklą - į įprastinę ceremoniją, kuri kuo toliau, tuo labiau darosi vis banalesnė.

Grįžusi namo per pc pažiūrėjau "Grafą Montekristą". Nepatiko filmas, kai esu perskaičiusi visą A.Diuma pasakojimą. Filmas niekada neprilygs knygai siužetu. Ir ne vienas ekranizuotas kūrinys nebus vertas daugiau dėmesio nei knyga. Nepabaigusi iki galo žiūrėti, susiruošiau į Simos klasioko Jono vakarėlį. Nežinau ar daugiau buvo smagu ar nelabai. Taip nepastoviai svyravo. Bet vis įdomiau. Nieko geresnio ir nebūčiau nuveikus tądien. O vakare grįžusi vis dar su Herpiu nutariau pabaigti žiūrėti "The count of Monte Cristo", vis dėlto sužavėta nepatapau, nors pagrindiniam veikėjui baigėsi laimingiau.

Nesusilaikiau pagundai ir pažiūrėjau dar vieną filmą, kurį jau buvau mačiusi seniau. "The basketball diaries" - turbūt pats geriausias filmas, kuriame suvaidino L.D'caprio. Jo šypsena tada buvo labai mielai žavi. Filmas išties paliko gilų įspūdį: suvokiau, kad kvaišalai laimės neatneš, o džiaugsmas tik laikinas, vėliau virstantis kančia; nors ir kaip blogai, visada gali išsigelbėti, jeigu tik pats to nori - gyvenimą kontroliuoji pats.

Antroji rugsėjo buvo šiurpinančiai, keistai nauja. Vienuolikta klasė - ne bet kas. Metas susiimti ir pradėti rimčiau žiūrėti į gyvenimo metamus iššūkius. Pasirinkimai turi būti protingi. Pamiršt spontaniškumą - žengiam į suaugėlio gyvenimą. Verčiam naują lapą ir gyvenam kitaip. Atsakingiau.

Pamokos slinko siaubingai ilgai, nors buvo sutrumpintos. O naujoji lietuvių mokytoja.. patyliu. Gerai, kad bent eseistika dėstys senoji, pamėgtoji ir gerbiama mokytoja Butkienė. Nors asmeniškai jos ir nepažįstu, duodu kojos pirštą kirsti, kad ji kilniaširdiškos sielos žmogus, kurio patarimai verti aukso.

Po pamokų susitikau su Sima. Apkalbėjom pirmos dienos nuotykius. Vėliau sutikom Jaunių, kuris iš pradžių pamojavo, o po to vėl iškėlė ranką kažkaip numodamas lyg sakytų "Aaaj.." (pxuistiška intonacija).

Vakare su Kriste įdomiai pakalbėjom. Ir vis dėlto kaip gi turi sveikintis su žmogum, kuris simpatizuoja? Ar tąjį "Labas" ištarti su koketišku žvilgsniu ir meilia šypsena, ar džiaugsmingai ir be galo draugiškai, ar apsimesti nepasiekiamai ir labai savimi pasitikinčiai, kad sudomintum jį?

Oh, o kaip norėčiau turėti draugą iš dešiniosios pusės, kuris visada pasakytų ir teisingai patartų. Tokį visažinį kaip Dumbludoras "Harry Potter'yje", ponią Marč "Mažosiose moteryse" ar genialų išminčių daktarą Hausą iš "Daktaro Hauso". Jie manim pasirūpintų ir pasakytų, ką, kada ir kaip imtis veiksmų. Tada nekiltų jokių rūpesčių. Tačiau tokie genijai gyvena tik fantazijose ir yra išreiškiami tik per kūrybą. Realybėje tokių nebėra.

Šiandien mokykloje pagaliau įvyko eseistika, po kurios mokytoja mane užlaikė ir per tai turėjau ieškoti auklėtojos, kad pasiimčiau savo daiktus iš užrakintos klasės. Lietuvinė (O gal dabar turėčiau ją vadinti eseistikine?) nori su manim atlikti kažkokį darbą ir dalyvauti konkurse. Ji iš manęs tikisi kažko. Kažko tikrai puikaus. Nenorėčiau jos nuvilti, tačiau savimi nepasitikiu taip, kaip ji manimi.

Gera, kai tavimi kažkas tiki - norisi imtis veiksmų nedelsiant ir norisi viską padaryti taip, kad žmogui, tavimi tikėjęs, netektų nusivilti. Tad einu ;)