Jau kalėdos, jau kalėdos.

Ačiū šeimiškiams už dovanas ir dar vienas smagiai praleistas kalėdas ;)

Myliu.

P.s. Kur naujus reik švęst?

I DID IT.

Pagaliau išaušo ilgai laukta valanda..

Sudėliojau kubiką!!!!!

Jėgelė!

Ir tai mano 100 - asis įrašas ;D Sveikinti šiandieną tikrai yra su kuo.

Oh, happy day..

Oh happy day..
         Oh happy daaaayyy...
Oh happy day...

Tos dainos klausymas tikrai užveda ir padaro dieną laimingesnę. Kad ir šiandien, nors jos klausausi jau daugiau nei savaitę.
Į antrą pamoką, matematiką, šiandieną neatėjau, mat ramiausiai sau pakavau dovaną panosėj niuniuodama ir visiškai užmiršau, jog šiandien paskutinė diena mokykloj prieš atostogas ir kad, greičiausiai, pamokos bus trumpintos.. Tai atėjau į trečią ir nors buvo matematika ir mes rimtai sprendėme, mokytoja leido pasidaryt arbatos, tad mes su suolo draugu linksmai pasišnekučiavom prie arbatos puodelio. Smagiai. Labai gerai atsimenu mokslo metų pradžioje klasioko pasakytą sakinį, kai mokytoja kaitėsi vandenį: "Ką mes veikiam per matematikos pamoką b lygyje? - Geriam arbatą." Tuomet tai tebuvo svajonė.. ;D Ir kas sako, kad svajonės neišsipildo?
Toliau ėjo lietuvių pamoka, per kurią kas norėjo - rašė atsiskaitymą, kas nenorėjo - nerašė. Laisva valia visiems ;D Taip pamokos ir pasibaigė.
Tuomet keliavom repetuot karnavalui. Aš taip džiaugiuosi, kad išsakiau savo idėją, ją pasirinkom, galėjau viską surežisuoti ir klasiokai manęs klausė.  "Alvinas ir burundukai" bei "Happy day" buvo originalu, gražu žiurėti, netikėta, muzikalu ir, svarbiausia, į temą. Nekukliai, bet tvirtai esu įsitikinus, mūsų pasirodymas buvo geriausias iš visų klasių.
Kaip šiais laikais žmonės nebesistengia pasiruošti karnavalams ir panašiems renginiams, jų samprata apie tai smarkiai nukrypusi. Džiaugiuosi, kad einu į teatrą, kad ir ne į pačią tobuliausią studiją, bet bent jau žinau ir suvokiu, kas ir kaip turi vykti scenoje. O mano aktoriai - klasiokai - pasirodė geriau nei tikėjausi. Didžiuojuosi jais.
"Chebra, šauniai pasirodėt, visi plojo, visiems patiko. Pavarėt stulbinančiai." aš.
"Iš tiesų gerai pasirodėt, net Butkienė, mačiau, neteko žado." auklėtoja.
 "Reik dėkot Martynai" Kipras.
"Ačiū", "ačiox", "mūs režisierė,", "dėkui, Martyn" - vos ne šlovės spinduliuose maudžiausi, bet maždaug. Kada kitas karnavalas? :D
Ačiū tiems žmonėms, nuo kurių užsikrėčiau perfekcionizmu - tai į gerą.

O iš tikro esu durna, nes po karnavalo iškart išlėkiau į šokių pamoką, vietoj klasės afterparčio, apie kurį sužinojau uch dalykėlių.. ;D Galiu guostis tik tuo, kad neprigėriau ir nebuvau tame uch sukūryje, ir kad pašokau su gana simpatišku, visus šokius besimokinančiu, jaunuoliu. Ir geros dienos pabaigai, mane kolegos parvežė namo, tad nereikėjo per speigus pėdint iš lšalčio sustirusiai nabagėlei ;D

P.S. Į happy day dar įeina sesės sugrįžimas iš Danijos kalėdoms ;D bei draugų draugelių parvykimas iš strasbūrinės kelionės.
P.S.S. Ačiū, Simut. Jos tobulos ;D

Labos naktelės.

Sister act 2 - oh happy day.mp3

Šiuo metu mano galvelėje sukasi tokių minčių, kokių visada bijojau ir maniau, kad jų išvengsiu..

Et.. Persekiotoja ironija manęs vis nepalieka ramybėj.

Dar kolkas negaliu nuspręsti, ar tos mintis į gerą ar nelabai. Jos tokios.. Tokios, kurios sumaišo, suvelia visą vadinamą harmoniją ir palieka siaubingą betvarkę ir sumišimą galvoje. Iš to sumišimo žmogus pasimeta ir nebežino, ką daryti, todėl viską suknisa ir iš to išeina tik šnipštas - geriausiu atvėju.

Bet gal viskas tik į naudą?

Pažiūrėsim, kaip visa tai klostysis po mėnesio. Laukiam.

Jurga - Juodos gulbės.mp3

                                      (Nice... ;>)

Nekenčiu be proto staigiai išaugusių džiaugsmų ir jų staigaus sudužimo. Minutę dar buvau euforijoj - ketinau neiti į mokylą (spjaut į visus namų darbus ar nepateisintas pamokas) ir su artimu žmogumi smagiai praleisti laiką; anksti ryte būti ten, kur tikrai neturėčiau būti.. Tačiau TEKŠT - visi džiaugsmai, viltys sudužo tam žmogui apsigalvojus.. Nekaltinu jo, kaltinu tą nelemtąją interpretaciją, per kurią visą parą nebūsiu susitikusi su dėde miegu. Rytoj, jei ir būsiu gyva, tai tik kavos, kavos, kavos, kavos, kavos, kavos dėka. Rodos, nieko sunkaus parašyt kažkokią analizę, tačiau man tai pati žiauriausia ir daugiausia laiko pareikalaujanti bjaurastis. O dar tas Donelaitis - nuobodybių nuobodyla..

Kas bus kai tapsiu studentė? Ar tuomet pakelsiu mokymosi krūvį? O gal bus geriau vien dėl laisvo, studentiško gyvenimėlio, kurio taip laukiu?

Et..

Norėčiau akimirkai, kad ir kokiai trumpai, pradingti kur nors. Kur nors..
Trūksta egzotikos.

Dabar 05:02 a.m. Gal jau pradėti daryti pusryčius?
Labas rytas ;)

Turiu paminėti, kad labai pasiilgau vienos mergytės. Tikiuosi greitai ją išvysti tokią, kokią prisimenu su šypsena..

Nėra nieko neįmanoma. I hope.

Kas pasiilgo, kas ne - aš grįžau. Atsigavusi ir kupina jėgų. ;)
Kalėdos "nebeužkalnų", bet kalėdų karštinė manęs nebegaubia: dovanos arba jau suruoštos, arba sužiūrėtos - todėl galva rami ir švari nuo visokių minčių.
Daug visko per tą nerašymo laiką įvyko, bet kas buvo, tas pražuvo, ane? :)
Išskyrus tai, jog Vilmantas pagaliau sveikas ;D

Šiandien diena buvo liux. Dailės terapija, kaip visada, daug pasakė apie mane ir kitus, kuo džiaugiuosi, nes pavyzdžiui, apie Dovydą sužinojau ohoho, ko nė nebūčiau įsivaizdavus.. ;O
Po to vyko "woba movie" filmavimas. Visa, kas kūrybiška - atgaiva man. Kurdama ką nors aš labai atsipalaiduoju, nors tai tėra koks užuolaidos susiūvimas ar jos pakabinimas filmavimui, bet vistiek džiaugsmo teikia (ypač, kai po to toje sukurtoje aplinkoje pradedi maivytis - šokti tango ir pan..). Šiandieną filmavom TJC reklamą, kuri bus tobula ;D O ryt tardymo kambarys, pažiūrėsim kas moka vaidint, o kas ne (aš nemokėsiu) ;D
Nors man reikėtų ryt rašyti interpretaciją, skaityti istoriją - eisiu centran. Man atostogos, o kas per atostogas mokosi? (ane, Kiprai? ;D)
Po kokio 5 karto filmavimo, reklama pavyko ;D Tada visi skubiai išsinešdinome iš tjc, palikdami visą "kūrybinę" aplinką, ir lėkėm į teatrą, į  "Interviu" premjerą. Spektaklis super įdomus nebuvo. Kas įdomu, tai senojo ir dabartinio teatro direktorių vaidyba, nustebau, kad jie tai išties puikiai sugeba. Nachaliavai ir dar trečioj eilėj - geriau nei tjc'e kimarint ;D
Po to su Sliviu patraukėm į mano pamėgtą "Pitlių", bet būdami keistuoliai apsisukom ir palikom ten visus pažįstamus nieko nepasakę. Kur mes ten ėjom?? Taip ir nebenusprendėm ;D Galu gale, sugrįžę į "Pitlių" ir nustebinę pažįstamus, linksmai išgėrem arbatas ir "pabajeriavom" (šliukšt į veidą..).

Ši diena tokia, kokias ir mėgstu. Perspausta įvairaus veiksmo, kuris pinasi su linksmybėmis ir nuovargio jokio. ;)
Tad šia paprasta ir nemeniška gaida, palinkėsiu labos nakties ;)

Do brazil - ey macalena.mp3

Meilė - ne šokoladas?

    Jei mylėčiau, tai kokia šokolado forma?

    Šiais laikais, išsivysčiusiame vartotojų pasaulyje, šokolado gabaliukų pramonė vis klesti ir klesti. Jau nebėra jokių likusių variacijų, tačiau gamintojai nepasiduoda ir stebina mus gamindami vis tą patį ir tą patį. Juodieji, baltieji, pieniški, akytieji, ekologiški, pieniški su riešutais, juodieji su apelsinų žievelėmis ar be cukraus – ir galo nematyti. Šis delikatesas akivaizdžiai pirmauja tarp desertų ir, žinoma, mums tai patinka.
    Grįžtant prie klausimo: pieniškos meilės nenorėčiau. Tokia man per daug saldi, per daug paprasta. Kaip sakoma – be šarmo, kibirkštėlės. Dviejų žmonių santykiai per daug banalūs ir neypatingi. Nors meilė ir egzistuoja, tačiau pieniškasis šokoladas manęs netraukia. Kaip ir juodasis su apelsino žievelėmis. Mano manymu, tai kažkoks kičas. Žmogus turėtų būti užkietėjęs gurmanas, kad pakęstų tokį dviejų priešpriešų kartumą. Kad ir kaip šie ingredientai kartu nederėtų – jie laikosi išvien.
    Vaiko meilė – tai baltasis šokoladas. Tokią meilę teko patirti ir man. Nors šios rūšies šokolado per daug nemėgau, tačiau dabar visą tą laikotarpį atsimenu su šypsena ir kartėliu. Ak, pirmiesiems kartams – tai pirmajai meilei, rankučių susikibimui, ilgiems ir giliems žvilgsniams bei pirmajam bučiniui – būtinai reikia baltojo šokolado. Miela ir saldu.
    Miela ir saldu, bet tik ne tuomet, kai kalbame apie „kartoninius“ šokoladus, neva pieniškus. Tokia meilė pigi, beviltiška ir netikra. Kakavos per mažai, o ir cukraus pagailėta. Šis šokoladas yra tik tam, kad būtų, kad egzistuotų. Kad tie, kuriems tikra, tyra meilė per daug kainuoja, įstengtų bent kartoną nusipirkt. Svarbiausia – su kažkuo būti, esminiai dalykai – meilė, tyrumas, aistra, jausmai, trauka – prasmės neturi ir „meilė“ šičia tik paviršutiniška. Ko iš kartono daugiau ir tikėtis..
    Kita delikatesų rūšis – karštasis šokoladas. Meilė, aistra, geismas, jaudulys – visa tai itin karšta. Į tokias poras nejauku pažvelgti: nesivaržo, nesigėdija, jaučiasi laisvai – tarsi pasaulyje gyventų vieni. Jie dega savo jausmais, kurie liejasi per kraštus, neretai apdrabstydami ir praeivius savo karštaisiais trupiniais - net meksikiečių telenovelės prieš tai gerokai nublanksta. Šis tipas man taip pat netiktų, mat aš pakankamai šaltas, jausmų išreikšti nemokantis žmogus. Ir, jei atvirai, tai man nė kiek netrukdo – pasižiūrėjus į argentiniečių serialus darosi baugiai nepatogu, todėl aš jų ir nežiūriu.
    Reikėtų nepamiršti nenuspėjamųjų šokolado gabalėlių su įdaru. Patinka ar nepatinka, nuspręsti gali tik vėliau, susipažinęs iš arčiau ir nuodugniau apsvarstęs pirmąjį įspūdį. Išvaizda saldi, o kas viduj slepias niekada nenuspėsi, kol nepasidomėsi – kaip ne visiems patinka triufelinis įdaras, taip ne visiems patinka ir imbierinis ar mėtų skonio. Todėl šiai šokolado variacijai reikia skirti daug daugiau laiko.
    Paskutinis ir mano mėgstamiausias – tai pieniškasis su migdolo riešutais. Tokią meilę rasti itin sunku. Reikia skirti nemažai laiko, kol šokoladą pamėgsti, prie jo pripranti. Ši rūšis nuo pirmosios skiriasi ne tik migdolo riešutais. Šis tipas kupinas ieškojimų, laukimo, atradimo ir, galiausiai, mėgavimosi. Pieniškas šokoladas suteikia jaukumo, saldumo, paprastumo, o migdolai – nuotykių, džiaugsmo, malonės, iškilumo ir įsimintinumo. Be abejonės, renkuosi šį tipą. Gal, po ilgų ieškojimų, ir aš atrasiu savo dangiškuosius migdolus.
    Taigi, prieš nusiperkant šokoladinį skanėstą, siūlyčiau gerai apsvarstyti jo rūšį.

Vilmantai, pasveik!!
Siunčiu nuoširdžiausius ir geranoriškiausius linkėjimus - nekantrauju išvysti!
Pasiilgom.