Naktinis kavos gėrimas mažajame mano balkone. 

Trūksta tik cigaretės - mažos degančio nikotino liepsnelės naktyje. Kurią galėtų pastebėti vienišas keleivis paralelinės gatvės kampe. Ir. Jis mąstytų. Galbūt tai būtų nususęs girtuoklis ar praturtėjęs meninkas, o gal paklydėlis šuo? 

Bet mama namie. Turiu dar šiokio tokio padorumo.

Vėjas taip ramiai ramiai ramiai gaivina, išskalauja galvelę mano nuo minčių keistų. 

Vėsu. Ir į vidų eiti nesinori.

Gal miegoti lauke?

Egzotiška, romantiška, natūralu.

Kvailoka. Kas gi miega balkonuose?

Pasakytų mano mama, gal draugai. Kartais būnu nesuprasta. Net pati nesuprantu. Bet tai.. Neturi reikšmės.

Sunku susikaupti. Nei mokytis sugebu, nei, mamos prašymu, nusipirkti gražų rūbą mokyklos baigimui. Net rūkyti susikaupus nebepajėgiu. Ir proceso malonumo nebepajaučiu. 

Priėjau monotonijos tiltą. Gal tiesiog pėdinti juo..? Pasidavus. O gal bristi upe..? 

O?

Man reikia pabaigos. Iššūkių, jų sukeltų naujovių. Kiekviena pabaiga yra pradžia.

Tuo dabar ir gyvenu.

Pėdinu tiltu.