Buvau Bliuznakčiuos. Atvirai - nebuvo geriau už Manifestą, ir žinojau, kad nebus. Aš turbūt per daug mėgstu underground'ą. Bet, kitavertus, bliuzuose turėjau daug pažįstamų, draugų. Nenusidurniavau, kaip ketinau, neprisirūkiau matyt tiek. Bet išsilakstėm mes su Sima lietuje, o lijo taip, kaip aš mėgstu. Na ir ežere po to išsimaudėm pirmą kartą šiemet. Su rūbais eilinįsyk. Gėrėm šlykščią baltutę, kuri leidžia mus vadinti degradais. Bet tokie ir esam, ne? Nemačiau Sardinės, bet pašokom per Blues Caravan - kietos paničkos. Ir mes šokom kietai, sakė Poulius. Na.. Atpažįstu svarbių žmonių šešėlius ir ilgai į juos žiūriu. Bet širdis džiaugėsi, kai mačiau paskutinį kartą ir tą žinojau
P.S. apie šitą tada kalbėjau
Galbūt išsisunkiau bliuzuose, nes jau antrą dieną iš eilės nolifin'u. Niekur neišeinu, bijau masės žmonių, todėl atsisakau tūsintis su trisdešimtmečiais iš festivalio; žiūriu jau seniai peržiūrėtus "Draugus" ir mąstau, kada gi išvyksiu.
Ieškau darbo. Gyvensiu kitur. Nesimokysiu.
Manęs niekas nebematys. Ir blogspot'o tada neberašysiu. Dingsiu iš "gyvenimo". Nebeturėsiu jo sekėjų. O juk šiais laikais, jei ko nors nepapostin'i, reiškias neegzistuoji, nes draugai negali paspausti "patinka", o ir šiaip, jei niekas nemato ką veiki, kokia prasmė kažką veikti, ar ne?
Visi tą žinom, bet keistis nenorim. Baugu truputį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą