mcferrinuojam

Paklausiau monetos, ar man aprašyti čia jums, kas skaitot, o žinau, kad Neringa skaito (;D), tą mano adventurous savaitgalį?

Sakė, taip. Na ką, turiu paklusti neaiškioms jėgoms.

Trumpai pasakoti nemoku. 

Taigi, kaimietė ir Simona ši sekmadienį keliavo į Kaunelį. Apsirengiau kaip vasarą, tai visą laiką šalau. "Mano laikais, jau daržus ravėdavom gegužės pradžioj" - sako mama. Nuo mūsų kaimo pirmus 30km įveikėm gal per penkias minutes, nes vairuotojas tikrai žino, ką reiškia velniškas greitis. Mes nežinojom, todėl sukandusios dantis laukėme skrydžio į mirtį. Bet dar mūsų valanda neišaušo. Vėliau?

Kauną pasiekėme gan nuobodžiai: nei Sima, nei aš perdaug su vairuotojais nebendravome, netūrėjom jokių karštų diskusijų. Ir iš vis kartais pamąstau, ar kada nors turėsiu svajonių vežėją..?

Taigi, patekome į Kauną. "Paeisit 20 min ir jau būsit senamiesty". Ėjom triskart po 20 minučių, kol nutrynė batai ir galiausiai pasiekėm Laisvės alėją. Užklupusios Coffeein'ą sugriuvom ir prisipirkom brangios kavos. Ne man tokias pirkinėti.

Ir kol ją gėrėm, mus aplankė Matušauskas. Vargšas elgeta. Kuris - mano būsimieji draugai. (Tikiuosi, ne). Taip, jis turėjo svajonių, keliavo, grojo gitara, mąstė, kūrė. Kuria ir dabar, tik poezija jam ir tebeliko. Bet kas iš to? Pasidalino savo apmąstymais jis su mumis, aš materialiai, Simona obuoliškai, bet atsidėkojome jam už vizitą. 

Ubagėli, mielas..

Savo 5 minučių performansu jis įstrigo mano galvoje.

Pirmąkart buvau Kauno akropoly. Jėga, ane? Bet reikėjo ten eiti. Reikėjo valgyti. Osvaldai rodė kelią.

O kas buvo toliau? Kas buvo vėliau??
Aš pagaliau išvydau Bobby Mcferrin'ą! Jis yra AWESOME. Toks paprastas, kasdieninis, ramus, pxistiškas, rastamanas, muzikalus, talentingas, sukaustantis, intriguojantis. O mačiau jį iš kokių 3 - 6 metrų :).
Mane labiausiai sužavėjo tai, kad, norėjau nusipirkti ženkliuką, atviruką ar tušinį, kad turėčiau atributinį atsiminimą kažko dieviško ir nepaprasto, tačiau nieko neradau, nes McFerrin'as neskatina komercijos, jis tuo neužiima. 
Retas toks.

Po koncerto vėl susitikom su Osvaldais. Juokaujam, kalbamės autobuse, aš lakstau, dainuoju ir še įeina bičelis su "cento alumi". Dar paprikolinu: "Draugelis man". O jis ramiai sau išsitraukia pistoletą. Lyg elektro - šoko sukrėsta staigiai atsisėdau, reikėjo pasišalinti iš to bičelio akiračio. O jis susirado auką - už mūsų sėdinčią panelę - ir ėmė ją kalbinti.
Sėdi ir nežinai, ką daryti. Lyg ramiai, lyg įsitempus. Juokinga, bet rimtumo reiktų. Simona išvis išsigando, Osvaldas Burbulas tai riebiau nei teatruose emocionavo, o Rublis tokį čilą pagavęs.. Na, jis vienintelis nematė ginklo. Tas čiuvelis dar netyčia išmetė jį, vėl pasiėmė. Aj, casual.


Sėdėdama pamąsčiau, kas būtų jei mane imtų ir nušautų Kaune. Ką mama darytų, kas vyktų toliau, kai jau nebereaguočiau? Ištranzavo į didmiestį ir še tau - nušauta. Žavingai. Romo Kalantos mieste.


Naktelė buvo wild. Kai kam tai tikrai.

Kaip žinia, gegužės antrąją vidurio Lietuvoje gaaaausiai prisnigo. Būtent ten, kur į Klaipėdą važiuojantis vyrukas turėjo mus paleisti. Žiūriu aš į baltas pievas ir tyliai juokiuosi - labas, mirtie, trečiąsyk. Geriau jau būt pašautai, nei sušalt ir pasigaut kokią ligą. Mes visi svajojame apie greitą mirtį. 
Ypač įsimintiną.


Skambinu mamai patarimo ir dviejų vaikų tėvas bei medicininės technikos inžinierius sako: "Na, aš galiu pavežti". Kas jam darbo: mirsim mes ar ne? Iš kur tas mesijas? Tas širdingas šio pasaulio žmogus, kuris užjaučia pirmą ir paskutinį kartą matančias merginas vasariniais rūbais..


Mus tikrai myli tai, į ką reikia tikėti. Kažkokia aukšta materija mumis tiki. Mus saugo.

Mano kaimas sniego nematė.


P.S. Radau naują tobulą muzikantą, kurio šiaip nežinojau - Jeff Buckley. Apsidžiaugiau. Bet ir jis miręs.. Nusivyliau. 
Ir jis net nebuvo narkomanu.


Jeff Buckley - Halellujah.mp3