Mėgstu festivalius, mėgstu žmones, bet ne per daug ir dažnai. Nu gi kiek galima. Būti žmonėse įpareigoja. Nemėgstu masinių draugų sanbūrių per dažnai. Visada išeinu ar viena, ar dviese pasibūt, nes taip reikia. Ką tuo noriu pasakyt? O gi pavargau nuo kai kurių. Alkoholiauti irgi pavargstu.
Minint festivalius, vis dar gyvenu Manifeste'11. Ten buvo daugiau, nei kas galėjo iš jo tikėtis. Tiek bohemos, tiek meilės, nuoširdumo, draugiškumo, jaukumo dar niekur nesu mačiusi. O maniau, kad Bliuzai tobuli. Na, neee. Komercija visgi daro savo. Nuo to savaitgalį galėjome pabėgti. Mielas, Manifeste, prašau niekad nepasikeisk.
Nesvarbu, kad buvo šalta, nesvarbu, kad dalies nepamenu, nesvarbu, kad pasyviai panikavau pametusi keletą brangių daiktų, nesvarbu, kad nežinojau, kaip ir ką sakyti, nesvarbu, kad tų draugų niekada daugiau nepamatysiu. Niekas nėra svarbu. O juolab kiti, prieš ką man šiaip gėda. Bet pasilikim šiokią tokią paslaptį.
Mano draugai mieli, kreipiuosi į jus, nes žinau, kad kartais paskaitot: tą, ką pasakau tik jums būnant tik dviese - viešinti nereikia. Reiškias, tai pasakiau tik jums, nes pasitikiu ir aš visai nenoriu, kad tie anie kažką apie mane girdėtų.
O šiaip, gyvenu gerai, ačiū.
John Frusciante - Beat down.mp3
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą