Keista, kai žmonės iš tavęs tikisi kažko įdomaus. Kai mano, kad tu esi nupušusio proto ir būtinai turi kažką kitokio veikti nei, pabrėšiu, paprasti žmonės veikia. Šiandien manęs vilties ir smalsumo kupinomis akimis paklausė, kur buvau dingusi pastarąsias dienas. O aš, kur aš buvau? Cha cha. Nesinorėjo nuvilti žmonių, kad vis dėlto nieko neveikiau. Atsakiau: "aj, čilinau..". Pasitenkino žmonės, tebemanydami savo. 

---

Su Sliviu šiandien nuostabiai pasivaikščiojome. Taip, kaip aš dievinu. Nemąstant, atrandant, nesivaržant, ilgai.

Pabaigėm savo trip'ą filosofinėm, gyvenimiškom mintim. Bent jau aš.

Vertinu tokias dienas. Draugystę branginu kaip niekad.

---

Jeigu vaikystėje turėjot kokių fantazijų, iliuzijų ar tiesiog pasigražintų tiesų, užaugus nebesigilinkite į tiesą, palikit taip, kaip pamenat. Nes vaikiški prisiminimai nuostabūs, kūrybingi ir naivūs. Papuošia vaikystę. Sukuria emociją. Ir aš ką tik susigrioviau vieną savo gražesnių ir mistiškesnių prisiminimu, smalsumo vedama. Et.

Pasižadu, nebegriausiu vaizduotės iliuzijų vien dėl tiesos. Kam to? 

Priešus - buitiškąjį pradą, paprastąją empiriją - tolinti.

---

Kuo toliau, tuo labiau mano izoliacijos idėja auga ir didėja. O dar Sliviukas pametėjo naujų, ekstremalesnių, išgyvenimo instinktą skatinančių mintelių. Telieka laukti. 

Nekenčiu laukti. Todėl ir vėluoju amžinai. Per laukimą žmonės dažnai apsigalvoja. Nekenčiu laukimo.