(Nice... ;>)

Nekenčiu be proto staigiai išaugusių džiaugsmų ir jų staigaus sudužimo. Minutę dar buvau euforijoj - ketinau neiti į mokylą (spjaut į visus namų darbus ar nepateisintas pamokas) ir su artimu žmogumi smagiai praleisti laiką; anksti ryte būti ten, kur tikrai neturėčiau būti.. Tačiau TEKŠT - visi džiaugsmai, viltys sudužo tam žmogui apsigalvojus.. Nekaltinu jo, kaltinu tą nelemtąją interpretaciją, per kurią visą parą nebūsiu susitikusi su dėde miegu. Rytoj, jei ir būsiu gyva, tai tik kavos, kavos, kavos, kavos, kavos, kavos dėka. Rodos, nieko sunkaus parašyt kažkokią analizę, tačiau man tai pati žiauriausia ir daugiausia laiko pareikalaujanti bjaurastis. O dar tas Donelaitis - nuobodybių nuobodyla..

Kas bus kai tapsiu studentė? Ar tuomet pakelsiu mokymosi krūvį? O gal bus geriau vien dėl laisvo, studentiško gyvenimėlio, kurio taip laukiu?

Et..

Norėčiau akimirkai, kad ir kokiai trumpai, pradingti kur nors. Kur nors..
Trūksta egzotikos.

Dabar 05:02 a.m. Gal jau pradėti daryti pusryčius?
Labas rytas ;)