Visą savaitę buvau viena, nors nepasakyčiau, kad jaučiausi vieniša. Tačiau dabar turbūt visos savaitės emocijos susikaupė ir jaučių norą išsikalbėti. Mat to ilgokai nedariau.

Negaliu nepaminėti, kad pagaliau su Dovydu TAI padarėm ;D Pagaliau nutranzavom prie jūros ir partranzavom - tiesa, šlapi dėl susiklosčiusių aplinkybių ;D Bet ši naujai įgyta patirtis mums abiems labai patiko. Buvo gera.

Kitą visą savaitę nėjau į teatrą ir užraukiau su tuo renginiu. Spektaklio noriu, o ne kažkokių vienadienių pasirodymų.. -_-

Antradienis ir ketvirtadienis džiugino šokiais. Džiaugiuosi savo partneriu, su juo smagu šokti ir labai juokinga ;D Gerutis toks.

Nors nieko ypatingo, bet penktadienį buvo mūsų - vienuoliktokų - krikštynos. Daug peckelionių ir smirdančių skysčių.. Geriau negu nieko, bet nieko gero.. O vakare laukė mano pirmasis pasibūvimas su klasiokais (ne šokiai ir ne šiaip pasisedėjimas, o tūsas su daugiau nei keturi žmonės). Buvo gan smagu, nors ir buvo keletas nesklandumų keliems klasiokams. Užuojauta..

Už šeštadienį tai pykstu ant daugelio.
Dailės terapija man itin patiko: pagaliau suvokiau savo piešinį, kuriame iš tikro nupiešiau savo pasąmonę.. Kitų darbai buvo taip pat labai įdomūs. Vėliau ėjo Woba - NeWoba. Galiausiai biliardas su vaikinais ir namai. Nesitikėjau likti namuos, norėjosi kur nors nueiti, tačiau mama labai gražiai užstūmė. Taip, kad pasijutau nesuprasta. Žinot, kai pasaulis pradeda suktis, o tu stovi centre ir nebesupranti, kas daros. Tokia sumaištis, nežinia, įtampa ir susikaustymas supasi aplink. Va, tokie mankniekiai mane sunervino, o nervai neatslūgo ir iki šiandienos.

Man taip norisi kažko, kažko trūksta. Norėčiau, kad Didysis Ugnikalnis išsiveržtų ir, sudrebinęs mano žemę, aplietų šviežiena. Kad užpildytų dabartinę tuštumą.