Jei mylėčiau, tai kokia šokolado forma?
Šiais laikais, išsivysčiusiame vartotojų pasaulyje, šokolado gabaliukų pramonė vis klesti ir klesti. Jau nebėra jokių likusių variacijų, tačiau gamintojai nepasiduoda ir stebina mus gamindami vis tą patį ir tą patį. Juodieji, baltieji, pieniški, akytieji, ekologiški, pieniški su riešutais, juodieji su apelsinų žievelėmis ar be cukraus – ir galo nematyti. Šis delikatesas akivaizdžiai pirmauja tarp desertų ir, žinoma, mums tai patinka.
Grįžtant prie klausimo: pieniškos meilės nenorėčiau. Tokia man per daug saldi, per daug paprasta. Kaip sakoma – be šarmo, kibirkštėlės. Dviejų žmonių santykiai per daug banalūs ir neypatingi. Nors meilė ir egzistuoja, tačiau pieniškasis šokoladas manęs netraukia. Kaip ir juodasis su apelsino žievelėmis. Mano manymu, tai kažkoks kičas. Žmogus turėtų būti užkietėjęs gurmanas, kad pakęstų tokį dviejų priešpriešų kartumą. Kad ir kaip šie ingredientai kartu nederėtų – jie laikosi išvien.
Vaiko meilė – tai baltasis šokoladas. Tokią meilę teko patirti ir man. Nors šios rūšies šokolado per daug nemėgau, tačiau dabar visą tą laikotarpį atsimenu su šypsena ir kartėliu. Ak, pirmiesiems kartams – tai pirmajai meilei, rankučių susikibimui, ilgiems ir giliems žvilgsniams bei pirmajam bučiniui – būtinai reikia baltojo šokolado. Miela ir saldu.
Miela ir saldu, bet tik ne tuomet, kai kalbame apie „kartoninius“ šokoladus, neva pieniškus. Tokia meilė pigi, beviltiška ir netikra. Kakavos per mažai, o ir cukraus pagailėta. Šis šokoladas yra tik tam, kad būtų, kad egzistuotų. Kad tie, kuriems tikra, tyra meilė per daug kainuoja, įstengtų bent kartoną nusipirkt. Svarbiausia – su kažkuo būti, esminiai dalykai – meilė, tyrumas, aistra, jausmai, trauka – prasmės neturi ir „meilė“ šičia tik paviršutiniška. Ko iš kartono daugiau ir tikėtis..
Kita delikatesų rūšis – karštasis šokoladas. Meilė, aistra, geismas, jaudulys – visa tai itin karšta. Į tokias poras nejauku pažvelgti: nesivaržo, nesigėdija, jaučiasi laisvai – tarsi pasaulyje gyventų vieni. Jie dega savo jausmais, kurie liejasi per kraštus, neretai apdrabstydami ir praeivius savo karštaisiais trupiniais - net meksikiečių telenovelės prieš tai gerokai nublanksta. Šis tipas man taip pat netiktų, mat aš pakankamai šaltas, jausmų išreikšti nemokantis žmogus. Ir, jei atvirai, tai man nė kiek netrukdo – pasižiūrėjus į argentiniečių serialus darosi baugiai nepatogu, todėl aš jų ir nežiūriu.
Reikėtų nepamiršti nenuspėjamųjų šokolado gabalėlių su įdaru. Patinka ar nepatinka, nuspręsti gali tik vėliau, susipažinęs iš arčiau ir nuodugniau apsvarstęs pirmąjį įspūdį. Išvaizda saldi, o kas viduj slepias niekada nenuspėsi, kol nepasidomėsi – kaip ne visiems patinka triufelinis įdaras, taip ne visiems patinka ir imbierinis ar mėtų skonio. Todėl šiai šokolado variacijai reikia skirti daug daugiau laiko.
Paskutinis ir mano mėgstamiausias – tai pieniškasis su migdolo riešutais. Tokią meilę rasti itin sunku. Reikia skirti nemažai laiko, kol šokoladą pamėgsti, prie jo pripranti. Ši rūšis nuo pirmosios skiriasi ne tik migdolo riešutais. Šis tipas kupinas ieškojimų, laukimo, atradimo ir, galiausiai, mėgavimosi. Pieniškas šokoladas suteikia jaukumo, saldumo, paprastumo, o migdolai – nuotykių, džiaugsmo, malonės, iškilumo ir įsimintinumo. Be abejonės, renkuosi šį tipą. Gal, po ilgų ieškojimų, ir aš atrasiu savo dangiškuosius migdolus.
Taigi, prieš nusiperkant šokoladinį skanėstą, siūlyčiau gerai apsvarstyti jo rūšį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą