Labas..

Na štai ir atėjo mokslo metai. Jau ruduo ir nors dar nėra pageltusių lapų, o orai neatvėso - nuotaikos darosi šaltos. Ir miego norisi nepasotinamai.

Rugsėjo pirmoji atėjo staigiai. Iš pradžių su Herpiu nuėjome į mokyklą - į įprastinę ceremoniją, kuri kuo toliau, tuo labiau darosi vis banalesnė.

Grįžusi namo per pc pažiūrėjau "Grafą Montekristą". Nepatiko filmas, kai esu perskaičiusi visą A.Diuma pasakojimą. Filmas niekada neprilygs knygai siužetu. Ir ne vienas ekranizuotas kūrinys nebus vertas daugiau dėmesio nei knyga. Nepabaigusi iki galo žiūrėti, susiruošiau į Simos klasioko Jono vakarėlį. Nežinau ar daugiau buvo smagu ar nelabai. Taip nepastoviai svyravo. Bet vis įdomiau. Nieko geresnio ir nebūčiau nuveikus tądien. O vakare grįžusi vis dar su Herpiu nutariau pabaigti žiūrėti "The count of Monte Cristo", vis dėlto sužavėta nepatapau, nors pagrindiniam veikėjui baigėsi laimingiau.

Nesusilaikiau pagundai ir pažiūrėjau dar vieną filmą, kurį jau buvau mačiusi seniau. "The basketball diaries" - turbūt pats geriausias filmas, kuriame suvaidino L.D'caprio. Jo šypsena tada buvo labai mielai žavi. Filmas išties paliko gilų įspūdį: suvokiau, kad kvaišalai laimės neatneš, o džiaugsmas tik laikinas, vėliau virstantis kančia; nors ir kaip blogai, visada gali išsigelbėti, jeigu tik pats to nori - gyvenimą kontroliuoji pats.

Antroji rugsėjo buvo šiurpinančiai, keistai nauja. Vienuolikta klasė - ne bet kas. Metas susiimti ir pradėti rimčiau žiūrėti į gyvenimo metamus iššūkius. Pasirinkimai turi būti protingi. Pamiršt spontaniškumą - žengiam į suaugėlio gyvenimą. Verčiam naują lapą ir gyvenam kitaip. Atsakingiau.

Pamokos slinko siaubingai ilgai, nors buvo sutrumpintos. O naujoji lietuvių mokytoja.. patyliu. Gerai, kad bent eseistika dėstys senoji, pamėgtoji ir gerbiama mokytoja Butkienė. Nors asmeniškai jos ir nepažįstu, duodu kojos pirštą kirsti, kad ji kilniaširdiškos sielos žmogus, kurio patarimai verti aukso.

Po pamokų susitikau su Sima. Apkalbėjom pirmos dienos nuotykius. Vėliau sutikom Jaunių, kuris iš pradžių pamojavo, o po to vėl iškėlė ranką kažkaip numodamas lyg sakytų "Aaaj.." (pxuistiška intonacija).

Vakare su Kriste įdomiai pakalbėjom. Ir vis dėlto kaip gi turi sveikintis su žmogum, kuris simpatizuoja? Ar tąjį "Labas" ištarti su koketišku žvilgsniu ir meilia šypsena, ar džiaugsmingai ir be galo draugiškai, ar apsimesti nepasiekiamai ir labai savimi pasitikinčiai, kad sudomintum jį?

Oh, o kaip norėčiau turėti draugą iš dešiniosios pusės, kuris visada pasakytų ir teisingai patartų. Tokį visažinį kaip Dumbludoras "Harry Potter'yje", ponią Marč "Mažosiose moteryse" ar genialų išminčių daktarą Hausą iš "Daktaro Hauso". Jie manim pasirūpintų ir pasakytų, ką, kada ir kaip imtis veiksmų. Tada nekiltų jokių rūpesčių. Tačiau tokie genijai gyvena tik fantazijose ir yra išreiškiami tik per kūrybą. Realybėje tokių nebėra.

Šiandien mokykloje pagaliau įvyko eseistika, po kurios mokytoja mane užlaikė ir per tai turėjau ieškoti auklėtojos, kad pasiimčiau savo daiktus iš užrakintos klasės. Lietuvinė (O gal dabar turėčiau ją vadinti eseistikine?) nori su manim atlikti kažkokį darbą ir dalyvauti konkurse. Ji iš manęs tikisi kažko. Kažko tikrai puikaus. Nenorėčiau jos nuvilti, tačiau savimi nepasitikiu taip, kaip ji manimi.

Gera, kai tavimi kažkas tiki - norisi imtis veiksmų nedelsiant ir norisi viską padaryti taip, kad žmogui, tavimi tikėjęs, netektų nusivilti. Tad einu ;)