Šiandien per tikybą darėm tokią įdomią užduotėlę. Reikėjo parašyti savo lape pirmąjį sakinį, po to duot kitam irgi ką nors parašyt ir taip ratu per visus po keletą kartų. Vėliau, atgavus savąjį lapą, užbaigt vienu sakiniu. Ir tada kitame švariame lape nusirašyt pirmąjį ir vėl siųst ratu, į tą naują lapą užrašant, ką buvai kitiems parašęs. Štai kas man gavosi:
"Aš esu unikali būtybė ir manęs daug kas nesupranta. ...O draugų niekada nebūna per daug. ...Ir be to žmogaus būtų niūriau. ...Kartais net sunku su tavimi. ...Pasauly būtų nuobodu ir banalu, jei nebūtų skirtumų. ...Žmonės kartais bijo išsiskirt. ...Tokį, kuris visada tau patiks, net ir anksti ryte atsikėlęs susivėlęs. ...Tai jau tikrai (judėsiukas). ...Dauguma blynų prisvyla, arba būna padauginama cukraus. ...Tačiau žmonės nebeišsiskiria."
Iš pradžių, nesupratau, kas čia parašyta. Tiesiog sakinių veltinys neturintis sąsajos. Dabar man viskas labai aišku. Ir nors rašydama galvojau apie klasiokus, dabar tai susiję visai ne su jais. Čia glūdi gili ir man svarbi mintis..
Tiek gal.
Lananakt, blogspot'e.. ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą