Tėvui gimtadienio proga parašiau laišką. Mama užpavydėjo, sako, aš jos nemyliu, laiškų nerašau..

Taip nėra. Tėvui laišką parašiau, nes jam neturiu ko pasakyt, juokinga, ar ne? O vat mamai tik laiško neužtektų, romano prireiktų: tiek prisimint, tiek prisipažinti, padėkot už tiek daug ir atsiprašyt už dar daugiau.

Ir kodėl aš nesugebėjau pokalbio užbaigt paprastu žodžių junginiu "myliu tave". Ir išvis, kodėl aš niekad nevartoju šių žodžių jau keletą metų? Net savo artimiesiems. O jeigu ir ištariu, tai būna taip išspausta ir nenatūralu. Užgniaužta mano širdis.. Net mama, sesuo jos nepraveria. Tai kas bepravers?

Ar kada nors mylėsiu taip stipriai, stipriau nei šeimą, jog visa širdimi patikėsiu šiuo junginiu?

P.S. Išsitryniau visą "sieną" facebook'e. Beliko išsitrinti ir pačią anketą, nors tam, jaučiu, neužteks stiprybės - domina mane tie keli žmonės..