išleistuvių tyla..

Pokalbiai su svarbiausiu mano gyvenimą nulėmusiu žmogumi varo tiesiog į beprotybę. Beprotybę be vilties. Ji moka išplauti, ką čia - išgręžti smegenis taip, kad galvoje nieko kito nebelieka tik tas houmeriškas "cymbal - banging monkey".

Su ja gali kalbėtis valandų valandas. Nors kalbėjimui reikia diskusijos, tai netinka - jos kalbančios klausytis gali valandų valandas.. Jai pasakai vieną, ji viską apverčia ir nė nepaliesdama klausimo po 2 valandų užbaigia savo išminties tiekimą. Kažkodėl tų valandų man gaila daug labiau, nei kad praleisčiau su "Friends" - ten bent angliškos naudos randu. O su mama aš niekaip negaliu sutikti, tiesiog jos išmintingi patarimai niekaip nesutampa su mano išsikeltomis gyvenimo vertybėmis ir jo piešimu. 

"Auginau, auginau ir šūdą užauginau," - sako ji man. Aš nieko kito neveiksiu, tik nusigersiu, "nusinarkomaninsiu" ir jos teprašysiu pinigų, o ji valkatai jų neduos. Mano gyvenimas - valkata. Mano svajonės - valkatos.

Aš valkata.

Naivi aš. Tebūnie, bet šitai daug geriau nei sovietizmo užuomazgos jos mąstyme, kuriam svarbu pinigai. NES PINIGAI VALDO PASAULĮ. Be pinigų tu niekas. Viskas - pinigai. Vardan pinigų!!!

Tuomet aš noriu būti valkata. Ir iš kur aš tokia kitokia šioj giminėj? Kas mane auklėjo? Aj, tiesa - narkomanai (Cobain'as, Mercury'is, Depp'as, Kiedis, Frusciante, Lenon'as ir kiti..).

Kažin ar, jei būčiau utopinė mokslo kalikė, manim tikėtų labiau, nes dienyne turėčiau daugiau 10-ukų? Jei nekesčiau spontaniško nežinojimo jausmo bei tranzavimo, būčiau rūpestingesnė, "saugesnė"??

Valkata!

Paniurusi, kapitalistinė, sėsli smogo "valkata".

"O jūs, vaikai, taip darykit, kaip Jurgelis daro".

Ir nesuprantu, ko tas Parkinsonas tiek purto mane..