Nekenčiu blog'ų. Neseniai perskaičiau seniai parašytą tokį vieną fainą. Jaukų net. Su idėja.. O kitą - gražų, gana paprastą, bet be galo įdomų. Jis vienos draugės. Rašytas su visokiom priemonėm. Visada įdomu paskaityti apie pažįstamus, bet kai sužinai intriguojančių ir pačių netikėčiausių faktų, pasidaro liūdna ir keistai nebemalonu. Jauti kaip netikėtai pasivaidenusi melancholija užplūsta visą kūną, o jai pasipriešinti nėra jėgų.Ką pagalvojat perskaitę manąjį blog'ą? Aš pagalvočiau - pff. Beviltiška. Na, gal ir nevisai taip.
Vakar kalbėjau su mama apie vieną poniutę. Ji po operacijos ir bijo mirti. Visada verkia, ją reikia guosti. Ji nieko kitko neveikia. Tik gailisi savęs. Ką aš veikčiau, jei žinočiau, kad nebedaug liko gyventi? Sakiau, kad tikrai neleisčiau laiko veltui. Daryčiau, ko dar nedariau. Ir tada mama paklausė: "O ką?". Aš nežinojau. Taigi, ką? Norėčiau keliauti. Į Indiją. Bet tam neturėčiau galimybės. Turbūt, jei merdėčiau laike, pasakyčiau visiems visiškai viską ir laukčiau reakcijos. Ir, ot, būtų ironiška tada, jei mirtis užstumtų.
Prisiminiau Hokshilą Andradę. Jo aistra - kelionės. Dar muzika, rašymas, dredai, filmavimas. Šaunus jis. Autoritetas. Iš vienos šalies staiga pereiti į kitą, reikia turėti jėgų. O muzika pas jį gyva.
Dar prisiminiau EnterRail'ą. Tai daugkartinis bilietas, suteikiantis galimybę traukiniu nuvykti į kitas Europos šalis. NORIU JO.. Na, o jei nepavyks užsieniu pakeliaut, tranzuosiu po Lietuvą. Kultūrinsiuos ja. Jei teks, pasiryžau meluoti mamai. Kilniems tikslams - ugdausi savarankiškumą ir gyvenimo pojūtį. ;D Na, pagyvensiu dar kurį laiką ramiai ir žiūrėsiu, kaip čia viskas klostysis.
Laukiu vasaros..
Come here, my sweet..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą