Ar pasaulyje ne per daug ironijos?
Kodėl aplankius keturias vietas, ieškant geriausios, paskutinėje sužinai, kad ir ten keptos duonos nėra? Kodėl laukiant TOS reklamos ir vien dėl jos žiūrint filmą, ją parodo tik panoramos pabaigoje? Kodėl tą dieną, kai turi būti geros nuotaikos ir visus žavėti linksmumu, padvėsta tavo šuo? Kodėl įsimenu viską, ką sakai tu, bet neįsimenu to, ką reikia, pvz; istorijos..?
Ir tokių klausimų daug kyla.. Kupinų ironijos. Ne gi ji valdo mūsų gyvenimą?
"Žinai, Mr.s, dabar stengiuosi tavęs vengti. Kuo mažiau bendrauti, kuo mažiau šalia tavęs stovėti, matyti tave.. Nors net nežinai, kaip trokštu to nedaryti, nes tu man LEIDI.. Kūno kalba mat irgi kalbama. Nors aš tavosios nesuprantu. Ji tokia kintanti. Kaip nuotaikos. Veidmainės."
Dabar tenoriu jį pamiršti.WOBA RITMU.
Pavyko veik idealiai. Jei būčiau atėjusi kaip žiūrovas, būčiau džiaugusis. Bet kai organizuoji, tai vietoj mėgavimosi rezultatu, tu panikuoji. Tai šen, tai ten ir taip be ramybės. Kai kas dar spėja susipykti, kai kas apsiverkti, kai kas parodyti savo TIKRĄJĮ veidą..
Renginio pabaigoje truputėlį atsipalaidavau. Grojo Confused, laukiamiausieji - Ghetto ir malancholiškai nuteikiantis Kitas. Atsipalaiduoti padėjo, reiškias gerai.
Po renginio daug apmąstymų patyriau. Dar kai ką patiriu. Pagalvoju apie šunį. Gaila, kad jos nebėra.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą