„... pasaulis man pasidalijo į tris dalis: vienoje gyvenau aš, vergas, privaląs laikytis įstatymų, kurie man vienam sugalvoti ir kurių aš, nė pats nežinodamas kodėl, iki galo laikytis niekaip neįstengiau; antrame, man labai tolimame, pasaulyje gyvenai Tu, paskendęs valdymo rūpesčiuose, įsakinėdamas ir vis piktindamasis, kad įsakymai nevykdomi; pagaliau trečiajame pasaulyje, neprivalėdami nei įsakinėti, nei klausyti, laimingai sau gyveno visi kiti žmonės.“
F.Kafka "Laiškas tėvui"
Norėčiau gauti laišką. Kaip norėčiau.. Tokio tikro. Na žinot, su giliais pamąstymais, filosofija, nuoširdžiais pasakojimais bei vaizduotės išsireiškimais. Tokius dažniausiai rašydavo rašytojai, eseistai. Kaip dabar yra, nežinau. Gal ir tebeegzistuoja toks rašymas.
Galbūt, jei netūrėčiau facebook'o, blogspot'o, gmail'o ir išvis interneto..
Nors tokiu atveju, kaip tik nesulaukčiau nieko, jau dabar beveik niekada niekas neparašo, kai tik šitiek tereikia.
O aš svajoju apie laišką, kurį gavus, turėčiau ramiai prisėsti, susikaupti ir susitelkti ties kažkieno mintimis, o norėdama atrašyti, turėčiau išeikvoti visą savaitę mintims sudėlioti ir pasiruošti rašymui, nuoširdumui. Retam.
Kitą vertus, laiškas galėtų užimti vos kelias eilutes ir pasakyti tiek daug vos keliais sakiniais, kam tų galybės žodžių ir mažai prasmės?
Tėvas rašydavo mamai laiškus. Gaila, kad radau tik vieną.
Bet labiau gaila, kad man niekas nerašo.
Kaip apgailėtina gailėti savęs. Whatever.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą