Kokį šiąnakt sapną apturėjau.. 

Kai buvom Troboj, žadėjom "paspirituoti". Sapnavau, kad vis dėlto tai padarėm ir kad akies lentoje apsireiškė ne kas kitas, o mano Bobas. 

Sapnas buvo toks tikroviškas, realus - visa aplinka, dūmai, netvarka, šaltis, žmonės, jų judesiai, balsai ir net jų sėdėjimas.. Lyg taip ir būtų buvę. Taigi, Bobas mums sapne pasakė, jog jo tikrasis vardas Natanielis ir jis - I pasaulinio karo auka. Žuvo būdamas 19. Mėgo meną. Nekovojo.

Taip pat labai aiškiai ir išraiškingai akies lentoje parodė, jog su manimi būna ištisai, lydi visur. Kodėl? Nes aš jį prisišaukiau.

Kai pabudau, mane iškart persmelkė toks šiurpinančiai katarsiškas jausmas - lyg kas kokia nematoma širma būtų apkloję. 

 Baugu truputį po tokio sapno, bet tuo pačiu ir ramiau. Aš su Bobu.