Gyventi dėl kitų ar gyventi sau?

Šiuo metu gyvenu svajonėmis. Vien jomis. Svajonę ten, svajonę šen. Ir siekiais..

;}

Gyvenime tiek visko turiu nuveikti, jog kažin, ar spėsiu, jei nepradėsiu dabar..

Kartais pasvarstau, ar Dostojevskio sukurto veikėjo teorija tikra? Egzistuojanti? "Utelės." Kuo toliau, tuo labiau ja įtikiu. Manau, kad tikėjimas turi didelės įtakos šiai teorijai pagrįsti. Kaip dainuoja Keistuoliai: "Tik svarbu labai norėti, pasistengti ir tikėti."

Svarstant apie gyvenimo prasmę (o aš svarstau nuolat), tikiu, kad po truputį sulypdysiu aš tą savo sakinį ir nebesiremsiu panelės Dickinson aforizmu (kurį vistiek mylėsiu iki grabo lentos. Galėtumėte ant tos lentos man jį ir iškalti ;D). Tą savo sakinį pradedu formuoti jau nuo dabar. Mano nuomone, jautiesi gyvenantis tol, kol nestovi vietoje. Kol širdis pulsuoja ir geidžia pačių netikėčiausių dalykų (šiuo metu norėčiau pasedėt ant skardžio - didelio, įspūdingo, kerinčio, nors pasitenkinčiau ir robinzuoniškuoju). Taip pat gyveni tol, kol nenustoji bendrauti su naujais žmonėmis, kol ieškai ir vis randi naujų draugų. Vienas mano pagrindinių gyvenimo tikslų - susirast draugų pačiose neįtikėtiniausiose vietose - Australijoje, Čilėje, Portugalijoje, Agroje, PAR, Kinijoje - visur.

Love.

Išgirsta per TV: "Turiu merginą, tik nežinau, ar ji man skirta. Įsivaizduoji, ji net manęs neprajuokina."

Et. ;}

de.Žavu..