Pagaliau išaušo diena, kai galiu drąsiai sakyti "Wow". Nuotykių nuotykis, kokius mėgstu ;)
Man pirmos pamokos "nebuvo", todėl ramiausiai atsikėliau ir, sulaukus, kol mama išeis į darbą, susiruošiau ir aš būsimai dienai. Kaip įprasta, su Dovydu susitikome prie IKI. Kaip įprasta, aš vėlavau. Ir kaip neįprasta, įsėdau į mašiną, kurioje sėdėjo pats ponas Sidabras, kuris mus nuvežė prie "Branšos". Nuo ten ir prasidėjo linksmumai.
Antrąjį savo gyvenimo kartą tranzuoti baisu nebebuvo - nesijaudinau nė kiek. Tik spėjus kojoms pajusti šaltuką, štai ir sustojo pirmoji mašina. Kalbi perdaug nebuvo, tiesiog pametėjo ligi Tryškių pervažos ir viskas. Antrojo savo gelbėtojo laukėm ilgėliau. Stebėjomės, kiek nedaug vairuotojų, negausiai važiuojančių kelyje. Matyt, ketvirtadienis - ne pati geriausia diena autostopui. Į antrąją mašiną - baltajį furgoniuką - įlipome jau gerokai nušalusiais pirštais, bet iki Kuršėnų spėjom atitirpti, o kur dar nueitas kelio gabalėlis, vedantis iš miesto į plentą. Likus tik valandai iki vieno iš mūsų kelionės tikslo - filmo, ėmėme šiek tiek nerimauti. Viena nestoja, kita nestoja, trečia. Kai mašinų nelabai daug, tai ir viltis po biški ima blėsti.. Bet ką čia apie negatyvius dalykus. Sulaukėme mes ir trečiosios, jau į pačius Šiaulius nuvežusios, mašinos. Šis vairuotojas buvo - ohoho. Dublinietis, į Lietuvą atvykęs aplankyti artimųjų, įkuręs firma tiek Dubline, tiek Lietvoje, turintis šeimą, tačiau žmona dar neišsilakščiusi, todėl nerimauja, kad gali iškrėsti nebeatitaisomą kvailystę. O jo nuomonę apie Lietuvos vyriausybę ir politiką lyginant su Airija, pasilaikysiu, nes nepapasakočiau taip užsidegus ir su tokiu įkarščiu bei nusistatymu kaip jis. Šnekusis emigrantas, nors jam buvo net nepakeliui, mus nuvežė ten, kur mums reikėjo nežinia kaip nusigauti - prie "Tilžės". Atsisveikinę ir laimingi, nulėkėm žiūrėti filmo.
3D grafiką mačiau pirmą kartą ir likau sužavėta. Prieš filmą reklamavo "Alice in Wonderland", kurį turiu būtinai pamatyti, ne tik dėl to artėjančio kačiuko, vien dėl Johnny Depp'o ir Tim Burton'o verta žiūrėti. Kino salėje sėdėjome tik mes dviese. Tarsi būtume užsisakę. Galėjome juoktis, diskutuoti, išbandyti, kuri vieta geriausia, įsijausti į filmą - niekas netrukdė užstodamas vaizdą, garsiai plepėdamas ar šlamšdamas spragėsius: visa salė buvo mūsų. pats filmas "Avatar" pakankamai įdomus, kad paliktų įspūdį ir nesigailėčiau dėl pinigų, bet nepakankamas, kad norėčiau žiūrėti dar sykį - perdėta ir juolab moderni fantastika tikrai ne man. Filmo nepakartojami, egzotiški ir traukiantys vaizdai ligi šiol stovi prieš akis..
Tokių akinių kaina - 200lt.
Iš vieno prekybos centro į kitą. Pagaliau nukeliavau į Akropolį, pagaliau pirkti kubiką. Išvydusi "Galvosukių pasaulį" pasijutau lyg maža mergaitė, širdis ėmė plakti vis tankiau ir tankiau. jaudinausi ;D Galiausiai išsibandžiusi ir apsižiūrėjusi, nusipirkau. Dabar jis mano kambaryje. Toks stebuklingas, gražus ir tobulas. Mano. Vien rašant apie jį, norisi viską mesti ir bėgti pasukinėt ;D Pagaliau susitaupiau ir įsigijau išsvajotąjį. Reikės sugalvoti jam vardą.. ;)
Staigiai pavalgę ir gavę nuorodą, kaip išvykti iš miesto, ėmėme negaišdami laiko vykdyti nurodymus. Na galiausiai išlipę iš autobuso ir šiek tiek paėję, pradėjom vėl tranzuot. Viena pravažiuoja, kita, trečia, ketvirta, penkta.. Nagi, nagi.. Kas nors.. Šešta, septinta.. Ir pagaliau sulaukėme maloningojo senjoro, kuris įsitikinęs, kad reikia paisyti savo šaknų ir kalbėti žemaitiškai, kaip kitaip išliksim? Tokiom diskusijom pasiekėm Tryškių pervažą vėlei. Atsisveikinę ir palinkėję gerajam ponui sėkmės, stabdėm sekantį geradarį, tačiau ne iš karto jis pasirodė. Mašinų genocidas, jei pravažiuoja, tai nestoja, o pravažiuoja vos kelios.. Na ką, kiek čia liko, kokie 20km, reiks - pareisim. Jau buvo gerokai sutemę, o aš teturėjau menką atšvaitą, kuris nešvietė, todėl darėsi nebe jauku ir komiška. Dainuodami ir plepėdami traukėme namų link, vis stabdydami pravažiuojančius automobilius. Jau kažikokioj panikos stadijoj paskambino pasiteirauti ponas Sidabras, jau siūliau Dovydui kviest jį mūsų parsivežti, tačiau netikėtai sustojo vienas mielas ir jaunas vyrukas, kuris mus ir pavežė likusius kilometrus. Prie "Branšos" dar pažaidę su durimis, kurios neatsidarė ir kažkodėl nenorėjo mūsų išleisti, išlipome ir per kokį pusvalandį atsidūrėme namuose.Jėgų ketvirtadienio šokių pamokai jau nebeturėjau. ;)
Šitaip paįvairinom dieną ir papildėme gyvenimo nuotykių sąrašą, kuris dar ohoho kiek tęsis.
Ačiū už dėmesį. ;)
Nuoširdžiai,
Martyna.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą