Va, o šiandien netikėtai pamačiau savo vaikystės košmarą. Telšiuose gyvena tokia moterytė, kuri turi kuprą. Kai buvau maža, mama man vis kartodavo: "Nesikuprink, o tai atrodysi kaip ji. Reikės siūtis specialiai rūbus, nesusirasi vyro..",- ir visaip panašiai. Aš dažnai tą moterytę matydavau. Bijodavau jos, nes bijodavau tapti tokia kaip ji. Dabar suprantu, jog mama apgaudinėdavo ir tik gąsdindavo vargšą vaiką; tada jie visi būna naivūs. Ir šiandien aš ją vėl pamačiau po kokių 7 metų pertraukos..
Aš esu pastebėjus: kai tik pamatau kokią įdomesnę personą, iškart užsikabinu. Visada noriu prieit pakalbint, susidraugaut. Bet niekada to nedarau. Galbūt prieičiau ir drąsiai (ar bent jau apsimesčiau tokia) kalbėčiausi, bet mama yra pasakius, kad jeigu reikės, tai likimas pats suves mane su tuo žmogum, kad nesikiščiau, kur nereikia, kad nevisiems patinka būti užkalbintiems. Taigi, arba mama teisi, arba ji nužudė many galimybę kam nors padėti.
Užteks šiandienai dublių, manau
Red hot chilli peppers - desecration smile.mp3
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą