Kai man šitaip reikia ištrūkti iš namų, iš savo galvos, Dovydas visada padės. Šiandienos pasibūvimo niekada neužmiršiu, nes jis, kaip ir nauji metai, atnešė nemažai šviežumo. Ačiū už neįprastą draugystę, kas yra svarbiau, nei tos fucking meilės! (Kurių neina suprast.)

Nauji metai buvo geri. 

Geresnių ir nebūčiau turėjus. Bet kiekviena pradžia tave nuneša į praeitį, į prisiminimus, senus apmąstymus, į šūdiną nuotaiką. Taip aš dabar ir jaučiuosi - šūdinai. 

Kai nerandi savyje nė kruopelytės gerio, kas belieka?

O dar tie nauji apmąstymai, kas verčia vėl pradėti seniai užmirštą ligą.. O kad turėčiau tokį "fucking, I don't care" mąstymą.. Būtų gerai. Niekas nerūpėtų, nesvarstyčiau, nesikankinčiau.

Nors manau man lemta išprotėti kaip tam Stepfanui iš "Science of sleep". Mes panašūs. Imbecilai?

Ir ko tu, mielas John'ai, šitaip šypsais, kai gyvenimas taip slegia?